Obuolys nuo obels netoli rieda. Šis posakis tinka garsiai Savickų giminei, kurios keturios kartos nesiskiria su teptuku.
Prieškario diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis gerai piešė, tad 1919-ųjų gegužės 12 dieną Kopenhagoje gimęs sūnus Augustinas, matyt, iš tėvo paveldėjo talentą ir tapo dailininku.
Modernizmo pradininkas Lietuvoje A.Savickas, kuriam šiemet būtų sukakę 94-eri, mėgdavo sakyti, kad geras tapytojas turi turėti tinkamą modelį, kad galėtų sukurti paveikslą, prilygstantį italų dailininko Leonardo da Vinci paveikslui „Mona Liza“.
Įdomu, kad likimas jam dovanojo žmoną, vardu Liza. Kai 2008-aisiais pėsčiųjų perėjoje žmoną mirtinai partrenkė automobilis, nuo juodų minčių A.Savicką gelbėdavo darbas.
Jis nebijojo prisipažinti, kad tapo ne tik angelus, bet ir velnią. Sukūręs savitą stilių dailininkas siekė sielos kalbos, kuri nepaklūsta akademinėms taisyklėms, blaivaus proto logikai.
Prabėgus metams po A.Savicko netekties Vilniuje, mieste, kur tapytojas gyveno ir kūrė daugiau kaip 70 metų, įvyko pirmasis tarptautinis kūrybinis simpoziumas, skirtas jam atminti.
Tarp dešimties jame dalyvavusių dailininkų iš Lietuvos ir užsienio tapė ir A.Savicko sūnus dailininkas Raimondas bei jo anūkė dailininkė Ramunė.
– Ar jūsų tėvas dirbo iki paskutinio atodūsio?
Raimondas: Jis sakydavo – jei negalėtų kurti, išprotėtų. Mes buvome artimi. Bet likus keleriems metams iki mirties tėvas jautėsi vienišas.
Iki 2012-ųjų balandžio vidurio tėvas gyveno kartu su manimi Trakuose. Kai susirgo, atsidūrė reabilitacijos centre ir birželio 24-ąją mirė.
Paskutiniai mėnesiai iki mirties jam buvo liūdniausi. Jis buvo prikaustytas prie lovos, suvokė savo beviltiškumą, nes buvo guvaus proto.
Jis buvo dailininkas iki paskutinės dienos, paskutiniai darbai tapyti 2012-aisiais.
– Ar pavardė padeda įsiveržti į meno pasaulį?
Raimondas: Mūsų giminėje yra kelios kartos menininkų. Mano senelis – Lietuvos diplomatas, rašytojas ir dailininkas J.Savickis, o senelė – Ida Trakiner, kilusi iš turtingos Sankt Peterburgo žydų šeimos. Ji buvo medicinos slaugytoja, vėliau gydytoja stomatologė.
Kai J.Savickis išsiskyrė ir antrą kartą vedė, o jo išrinktoji buvo sekretorė, Ida nutarė, kad jiems būti kartu Ženeva – per mažas miestas. Todėl Ida su sūnumi, mano tėvu, grįžo į Kauną.
Vėliau paaiškėjo, kad grįžo į pragarą. Užėjus naciams senelė slapstėsi pakaunėje, nuo nervinio išsekimo ji nusižudė. Kauno gete žuvo ir mano tėvo brolis Algirdas, o tėvas išsigelbėjo pasitraukęs į Rusijos gilumą.
Kad niekam neužkliūtų, kad yra diplomato sūnus, jis pakeitė pavardę – Savickis tapo Savicku. Tėvas grįžo į Lietuvą su lietuviškąja divizija.
– Ar jūsų santykiai su tėvu buvo be konfliktų?
Raimondas: Mano motinai Lizai Levickaitei buvo sunkiau ištverti tėvą nei man. Jis nebuvo nuobodus žmogus. Kai buvau mažas, mane traukė į jo studiją. Jis leisdavo taškytis dažais.
Sykį mama išvažiavo ir paliko mus su tėvu. Buvo vasara, karšta. Aš zyziau, kad noriu ledų. Tėvas nupirko vieną porciją, antrą. Tada trečią, ketvirtą. Jis nieko nedraudė. Kai sugrįžo motina, ji mane rado susirgusį.
Tėvas turėjo silpnybių. Mačiau, kaip jis kūrė iki beprotybės, kaip blaškėsi nerasdamas vietos. Jis buvo linkęs į kraštutinumus, bet daug nuveikė.
Tėvai tais laikais turėjo vadinamąjį kolektyvinį sodą. Mama daugiausia laiko čia praleisdavo, tad sakydavome, kad tai – jos sodas. Ji mėgo auginti gėles, mano pirmieji etiudai čia ir atsirado.
Sodas tėvui taip pat buvo įkvėpimo šaltinis. Dabar abu tėvai ilsisi Kairėnų kapinėse, netoli to sodo.
– Ar jūsų senelis pritarė, kai rinkotės tapybą?
Ramunė: Jis nebuvo kategoriškas, nekritikuodavo net studentų. Jis mane visą laiką skatino domėtis menu. Vilniaus dizaino kolegijoje studijavau aprangos dizainą. Gavau gerus pagrindus, bet šiuo metu nekuriu drabužių.
Nuo vaikystės esu pripratusi prie dažų kvapo, teptukų, nes žaisdavau senelio dirbtuvėje.
– Ar savo vaikus auklėtumėte taip kaip senelis?
Ramunė: Jis nemoralizuodavo. Studijoje leisdavo būti šalia.
Augustinas nebuvo standartinis tėvas ar standartinis senelis, nesipuikuodavo, kad yra daug pasiekęs.
– Ar neskaudu, kad jūsų darbus lygino su tėvo? Kodėl Vilniaus universitete pasirinkote bibliotekininkystę, o ne dailės studijas?
Raimondas: Aš esu meno pasaulyje garsaus žmogaus sūnus, o dailininkų bendruomenė anuomet buvo uždara – jei pagal diplomą esi grafikas, negali tapyti. Jei esi tapytojas, nekišk nosies kitur. Nebuvo lengva įsitvirtinti.
Tada įstojus į komunistų partiją buvo lengviau ką nors nuveikti mene. Aš nebuvau gavęs socialistinio realizmo pagrindų, o Dailės institute toks metodas buvo labai rimtai dėstomas.
Beje, dėl to kentėdavo ir mano tėvas – kaip formalistas, kaip modernistas. Tai jis būdavo priimamas dėstyti Dailės institute, tai – vėl atleidžiamas.
Kartais tėvui neleisdavo dėstyti būsimiems tapytojams, jis dažniau dirbdavo su grafikais, scenografais.
– Ar dabar jaunoji karta susiduria su tokiu reiškiniu?
Ramunė: Tarp dailininkų neliko uždarų cechų. Tai, kad senelis buvo pripažintas tapytojas, o jo pėdomis nusekė mano tėvas, man teikia jėgų.
Man paprasčiau pristatyti savo darbus nei studentui, ką tik baigusiam Dailės akademiją. Turiu daugiau galimybių ir neapsimetu, kad to nėra.
– Ar jūsų pasirinkimui pritarė tėvas?
Ramunė: Sunku atskirti, kieno teptukus pasiimdavau – tėčio ar senelio, kas ką man patarė.
Prie Augustino Savicko galerijos sostinėje įkurta suaugusiųjų dailės mokykla. Baigusi Vilniaus dizaino kolegiją, čia dar mokiausi dvejus metus.
Raimondas: Priešinausi dukters pasirinkimui, bet nieko neišėjo. Puiku, jei šeimoje būtų bankininkas ar verslininkas. Bet kaip išugdyti finansininką, jei vaikas auga tarp drobių, teptukų ir uostydamas dažų smarvę?
Tiek aš, tiek Ramunė vėlai pasukome į tapybą. Tik baigęs Vilniaus universitetą apsisprendžiau, kuo noriu būti. 1979-aisiais gavau diplomą ir tą pačią dieną paprašiau tėvo dažų.
– Ką jis tada sakė?
Raimondas: O ką jis galėjo sakyti? Juk dar būdamas vaikas piešiau savo pirmąjį darbą. Buvau savamokslis, todėl prašiau, kad tėvas man padėtų.
Vėliau pagal paskyrimą išvykau į Šilalę ir baigėsi tėvo pamokos. Metus dirbau savarankiškai, po to grįžau.
Tėvas neturėjo išeities – leisdavo ir man dirbti savo studijoje. O vėliau virš jos įrengė mansardą, aš persikėliau ten, vaizdžiai kalbant, dirbau vis tiek jam ant galvos.
Mano sesuo Jūratė Savickaitė likimą irgi susiejo su daile, ji yra menotyrininkė. Kurį laiką kartu dirbo su tėvu institute, nes rašė dailės istoriją, o paskui perėjo dirbti į archyvus.
– Ar tiesa, kad anksčiau į Dailės akademiją galėdavo įstoti tik dailininkų atžalos?
Raimondas: Priešingai, yra daug pavyzdžių, kai žinomi tėvai tapdavo rimta kliūtimi. Mano atvejis buvo kitoks – aš ten nesiveržiau.
Antra vertus, manęs nebūtų priėmę, nes stojant reikia gerų akademinio piešimo pagrindų, kurių neturėjau. Trečia, supratau, kad niekur neįstojęs neišsisukčiau iš karinės tarnybos.
Prisiminiau, kad turiu ne tik įžymų tėvą, bet ir garsų senelį – diplomatą ir rašytoją J.Savickį. Bandžiau ir pats kurti prozą, poeziją. Svarsčiau, gal verta būti rašytoju. Bet įstoti į filologiją buvo dideli konkursai.
Draugas patarė rinktis kitą specialybę, kad ir bibliotekininkystę, kur trūksta vyrų. Įstojau ir nenusivyliau. O tapyti ėmiau iš prigimties.
