Metams bėgant kiekvieną jų aplankydavo mintis: kažin ar jis dar gyvas? Nors abu gyvena Lietuvoje, anksčiau likimas vyrų nesuvedė.
Tačiau kai neseniai buvęs kaimynas A.Laurinaičiui įteikė dovanų profesoriaus knygą „Šimtmečio keliu“, raseiniškis atpažino pasakojimą apie save.
Vieta, kur aprašoma, kaip K.Ambrozaitis su broliu 1944 metais granatos sužeistam vaikui siuvo išdraskytus vidurius, Antaną dabar kaskart priverčia braukti ašarą.
„Vieną labai gražų saulėtą sekmadienio rytą skubiai buvo atvežtas berniukas, paguldytas ant šiaudų vežime. Atidengęs paklodę pamačiau pro pilvo skylę išlindusią žarnos kilpą, – atsiminimų knygoje rašo K.Ambrozaitis. – Pasirodo, vaikai rado granatų ir, kai jas tempė žeme, šios sprogo ir sužeidė.
Aš su savo broliu Petru, bebaigiančiu veterinarijos mokslus, sprendžiau, ką reikia daryti. Laimė, namuose turėjau priemonių mažoms operacijoms atlikti.
Išlindusias žarnas suvarėme atgal į pilvo ertmę ir užsiuvome palikdami mažą skylutę su marlės gabalėliu.
Koks to berniuko likimas, nespėjau sužinoti, nes tuojau buvo pralaužtas frontas ir nebuvo galimybės pasiteirauti apie ligonį.“
Artėjant 102-ajam gimtadieniui, kurį vilnietis gydytojas rentgenologas K.Ambrozaitis atšventė liepos 24-ąją, jis apsilankė savo gimtinėje Raseinių rajono Ardiškių kaime.
Medikas žinojo, kad jo knyga „Šimtmečio keliu“ jau pateko į buvusio mažamečio paciento rankas ir tikėjosi, kad jis ateis į susitikimą Lakštučių bendruomenės namuose.
Profesorius iš vieno kraštiečio sužinojo, kad jo pacientas gyvena Sujainiuose. Išleidęs knygą apie savo gyvenimą K.Ambrozaitis susisiekė su kraštiečiu ir jo paprašė A.Laurinaičiui perduoti leidinį.
Tad liepos pradžioje rengdamas knygos pristatymą gimtinėje autorius troško išvysti ir joje aprašytą pacientą.
„Ta knyga dabar namuose padėta šalia maldaknygės, nes ji man labai svarbi. Dažnai atsiverčiu ir paskaitau tas vietas, kur parašyta apie mane“, – pagaliau susitikęs savo gelbėtoją sakė traktorininku tėviškėje 38 metus dirbęs A.Laurinaitis.
Susitikus po daugybės metų profesoriui ir jo kraštiečiui skaudus 1944-ųjų vasaros įvykis tarsi iš naujo iškilo prieš akis. Dabar A.Laurinaitis netgi daugiau papasakojo apie nelaimę, negu aprašyta knygoje.
„Profesorius rašė, kad aš paėmiau granatą. Bet iš tiesų ją paėmė didesni draugai, kuriems buvo apie šešiolika metų. Jie mane su pusbroliu nusiviliojo pažiūrėti įtartino radinio.
Mes, mažesni vaikai, papuolėme į sprogimo sūkurį – mus sudraskė, o vyresnieji užlindo už medžių ir liko sveiki“, – prisiminė A.Laurinaitis.
Raseinių rajone, Blinstrubiškių kaime, driokstelėjusi Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių kariuomenės palikta granata A.Laurinaičiui išdraskė pilvą, o jo pusbroliui apdegino kojas.
Kai draugai metė granatą, Antanui tik galvoje suūžė – skausmo vaikas nejuto, nors nuo stipraus smūgio jam išvirto žarnos.
Maždaug keturis šimtus metrų šešiametis bėgo iki namų ir nebeturėdamas jėgų virto ant laiptų. Kaimynė senutė, pamačiusi nelaimėlį, pašaukė jo tėvus.
„Tėvas greit pakinkė arklį ir mane įkėlęs į vežimą lėkė tris kilometrus pas Ambrozaičius į Ardiškių kaimą. Tuo metu namuose buvo K.Ambrozaitis ir jo brolis veterinarijos studentas Petras.
Broliai pasitarė, ką daryti. Laimė, namie turėjo priemonių mažoms operacijoms daryti.
Kazys man suteikė pirmąją pagalbą – susiuvo pilvo ertmę palikdamas mažą skylutę su marlės gabalėliu vietoj šiuolaikinių drenų.
Bet gydytojas man nedavė palaiminimo, tik mamai pasakė, kad mano gyvybė – Dievo valioje, jeigu nebuvo kur pažeistos žarnos, gal ir gyvensiu“, – prisiminė A.Laurinaitis.
Anuomečiai K.Ambrozaičio nuogąstavimai, kad vaikas gali mirti, nepasitvirtino, bet gydytoją ilgai kankino nežinia dėl berniuko likimo.
Ar po namie atliktos operacijos jis liko gyvas, gydytojas nesužinojo, nes artėjo rusų kariuomenė prie Raseinių, ir jis turėjo išvykti į Šiluvą. Po to buvo ištremtas į Vorkutos lagerį.
„Kai dirbdamas traktorininku atvažiuodavau į tuos skynimus netoli Ardiškių, visąlaik prisimindavau savo gelbėtoją, – graudindamasis pasakojo A.Laurinaitis. – O kai dabar skaitau knygą, ašaros byra, kad gydytojas daug iškentėjo lageriuose“, – ilgaamžio gydytojo likimo negandos jaudino ir A.Laurinaitį.
Jo motina, pasakodama apie tą karo įvykį, vis kartodavo: „Kažin kur keliai nuvedė daktarą Ambrozą?“ Taip ji vadindavo sūnaus išgelbėtoją K.Ambrozaitį.
„Mama taip ir iškeliavo nesužinojusi apie gydytojo gyvenimo kelius. Jei ne ši knyga, būtume nesužinoję ir mes“, – sakė A.Laurinaitis.
Buvęs traktorininkas prieš keletą metų per televiziją išgirdo savo gelbėtojo pavardę, sužinojo, kad jis – profesorius, gyvena Vilniuje, tačiau nedrįso jo trukdyti.
„Važiuoti man, kaimo žmogui, ieškoti jo Vilniuje nebuvo drąsu. Bet likimas mus suvedė. Dabar pasikalbėjome, jis man paliko vizitinę kortelę.
Susitikimo akimirkos sujaudino iki ašarų, juk profesorius man suteikė antrąjį gyvenimą“, – džiaugėsi visavertį gyvenimą susikūręs A.Laurinaitis.
Su žmona Elena vyras susilaukė dviejų atžalų. Duktė Jūratė – prekybininkė, sūnus Gintas – pedagogas. Knygos herojus sulaukė penkių anūkų.
Tėviškės laukus daug metų arusio A.Laurinaičio sveikata susilpnėjo vos prieš metus – ligoninėje jis atsidūrė dėl širdies kraujagyslių tyrimo.
Prieš trisdešimt metų jam mirtis taip pat buvo pažvelgusi į akis – iš priekabos virsdamas rąstas pataikė A.Laurinaičiui į galvą. Vyras prarado sąmonę, tačiau medikų pagalbos neprireikė – po kelių minučių atsigavo.
„Dabar, pažvelgęs į savo šimtametį gelbėtoją, ruošiuosi gyventi pusantro šimto metų“, – juokavo A.Laurinaitis, pasiteiravęs K.Ambrozaičio patarimo, kaip sulaukti ilgo amžiaus.
„Žmogus turi turėti gyvenimo tikslą. Taip mane pamokė ilgaamžis medikas. K.Ambrozaitis siekė mokslo, nesvarbu, kad ir buvo išvežtas į Sibirą.
Nors saulėlydis – ne už kalnų, bet jis ir dabar turi tikslą – tris knygas išleidęs baigia rašyti dar vieną“, – gydytojo atsakymą įsiminė A.Laurinaitis.
Skaičiuoja antrą šimtmetį
2011 metų liepos 24 dieną Lietuvos gydytojas rentgenologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras K.Ambrozaitis atšventė 100 metų jubiliejų.
Jo ilgo gyvenimo pėdsakai prasidėjo Raseinių krašte. Kazys gimė Ardiškių kaime, Viduklės valsčiuje, Raseinių apskrityje (dabar Paliepių sen.) Marijos ir Izidoriaus Ambrozaičių šeimoje.
Kartu augo du broliai – Petras ir Stasys Stepas bei sesuo Marija. Iš keturių vaikų tik vienas Kazys sulaukė garbingo amžiaus ir dabar gyvena Vilniuje.
Broliai Petras ir Stasys Stepas buvo Kęstučio apygardos partizanai, pirmasis žuvo 1945 m. Paupio miške, o antrasis – 1946 m. Šiluvos miške.
Sesuo Marija baigusi mokslus dirbo tėvų ūkyje – veisė ir augino vaismedžių sodinukus. 1940 m. birželio 14 d. drauge su tėvais buvo ištremta į Komiją.
Kazys 1930 m. baigė Raseinių valstybinę gimnaziją ir troško toliau mokytis. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį jis tapo Vytauto Didžiojo universiteto studentu – pasirinko mediciną. Jam labai padėjo iš Amerikos sugrįžęs tėvo brolis kunigas Kazys Ambrozaitis, tuo laiku jau gyvenęs Šiauliuose.
Medicinos gydytojo diplomą su pagyrimu K.Ambrozaitis gavo 1936 m. Gydytojo praktiką pradėjo universiteto klinikose, kiek vėliau įsidarbino Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.
1938–1939 m. dirbo gydytoju Šiluvoje, o 1940 m. vėl persikėlė į Kauno universiteto klinikas, dirbo vidaus ligų skyriuje. Tremtis neaplenkė ir Kazio, 1945–1947 m. jis kalėjo Vorkutos lageryje.
Nuo 1949 m. kaip gydytojas, mokslininkas savo veiklą jis tęsė Vilniuje, Onkologijos instituto Rentgenologijos ir radiologijos skyriuje, iki 1990 m. vadovavo Lietuvos rentgenologų ir radiologų draugijai. Nuo 1995 m. – Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos viceprezidentas.
Su kolegomis jis sukūrė elektrorentgenografijos metodą ir įdiegė jį praktikoje. Paskelbė apie 300 mokslinių publikacijų, yra 14 knygų autorius ir bendraautoris.
