Juoda – tai ne spalva. Tai šviesos nebuvimas. D. Echolsas sėdi savo namų virtuvėje Seileme, JAV Masačusetso valstijoje. Jo abi tatuiruotėmis išmargintos rankos įremtos į medinį stalą, ant rankų jis padėjęs smakrą. Vyras ilgais juodais plaukais vilki juodus marškinėlius ir stipriai tamsintus akinius nuo saulės. Tolumoje ant sienos kabo blankiai apšviestas paveikslas. Jame – du skeletai, susikibę už rankų, vyro ir moters – tai įsimylėjėlių pora.
„Iki mirtis jus išskirs“, - užrašyta ant rėmo. Paveikslą padovanojo draugas įkurtuvių proga. Bet D. Echolsui ir jo žmonai Lorri jis turi gilią simbolinę prasmę. Nes jiems abiem ši vestuvinė priesaika vieną dieną galėjo tapti žiauria realybe. Daugiau kaip 18 metų D. Echolsas, kuriam dabar 38 metai, sėdėjo mirtininko kameroje ir laukė mirties bausmės įvykdymo. 6 tūkst. 651 dieną, taigi, beveik pusę savo gyvenimo – už nusikaltimą, kurio nepadarė.
Policija - apie satanistines apeigas
1993 m. gegužės 6-oji. Prie drenažo griovio Robinhud Hilse, miškingoje vietovėje netoli Vakarų Memfio Arkanzase, policija rado trijų vaikų lavonus - Christopherio Byerso, Steve'o Brancho ir Michaelo Moore'o. Trys aštuonerių metų amžiaus draugai buvo žvėriškai nužudyti. Lavonai buvo nuogi, jų rankos su jų pačių batraiščiais pririštos prie kojų. Vienam berniukui žudikai nupjovė genitalijas.
Neturtingos bendruomenės prie Misisipės žmonės buvo sukrėsti. Beveik kiekvienas iš 26 tūkst. gyventojų pažinojo berniukus. Jie reikalavo teisingumo, bet iš tiesų visi troško keršto. Policija pakurstė įkaitusią atmosferą spėlionėmis, kad trys vaikai tapo satanistinio kulto aukomis. Bet įrodymų nebuvo.
„Apie tą atvejį be perstojo rodė per televizorių, - prisimena D. Echolsas, kuriam tada buvo 18 metų. - Gatvėse, parduotuvėse, kavinėse buvo kalbama vien apie tai“. D. Echolsas, po 9 klasės, būdamas 17-kos, metęs mokyklą, nenujautė, kad netrukus žudiko medžioklė baigsis prie jo namų slenksčio.
Praėjus keturioms savaitėms po žmogžudystės D. Echolsas buvo sulaikytas kartu su dviem draugais – tuomet 16 metų Jasonu Baldwinu ir 17 metų Jessie Misskelley. Tyrėjai prieš trijulę neturėjo jokių įrodymų, tiktai gandus ir apkalbas. Paaugliai miestelyje buvo žinomi, jau turėję konfliktą su policija. Ir jie buvo laikomi „keistais“. Rengėsi juodai, klausė sunkiojo metalo, mėgo siaubo filmus, ir, kaip buvo šnibždamasi mieste, priklausė „satanistinei raganautojų sektai“. „Mes policijai buvome lengvas grobis, - šiandien kalba D. Echolsas apie savo sulaikymą. - Mes buvome neturtingos kiaulės ir „baltieji padugnės“.
D. Echolsas pasakoja ramiai ir santūriai, tarsi šią istoriją būtų sužinojęs iš laikraščių, ir tai nebūtų jo paties istorija. Beveik nejudėdamas jis sėdi savo tamsioje virtuvėje. Nedideli langai uždengti polietileno plėvele, kuri į patalpą įleidžia labai nedaug šviesos. Jis ten sėdi kaip žmogus, kuris yra išmokęs laukti – laukti geresnės ateities.
Kuo mažiau pinigų – tuo daugiau smūgių
Tuo metu, kai įvyko žmogžudystė, D. Echolsas gyveno su savo motina Pam, patėviu Jacku Echolsu ir jaunesniąja seserimi Michelle varganoje gyvenamųjų vagonėlių gyvenvietėje. Nebuvo nei tekančio vandens, nei šildymo, o elektra – tik retai. Kai žiemą užšaldavo tualetas, šeima turėdavo eiti už durų. „Mes niekada neturėjome pinigų“, - prisimena D. Echolsas, kurio biologinis tėvas paliko jo motiną, kai jam buvo septyneri. Jo patėvis dirbo pagalbiniu darbininku statybose. Kai būdavo blogas oras, jis negaudavo atlyginimo, taigi, ir šeimai nebūdavo maisto. Tada Damienas gaudavo daugiau smūgių. Ne tik delnu, bet ir kumščiais. Patėvis tada sakydavo, kad jis sunkina jam gyvenimą. O motina tik žiūrėdavo.
Vėliau D. Echolsas stengėsi ištrūkti iš savo apgailėtino pasaulio. Jis rengėsi juodai, vietoj kantri klausėsi sunkųjį metalą ir maištavo. Ypač įtariai į paauglį žiūrėjo vienas policininkas. „Jerry Driveris jau ne vienerius metus mane persekiojo, - sako D. Echolsas. - Tas tipas buvo kaip apsėstas“. J. Driveris pirmasis paskleidė gandą, kad D. Echolsas ir jo draugai priklauso satanistų sektai. Policijai „velnio įrodymai“ atrodė akivaizdūs ir paauglių kaltė nekėlė abejonių. O kai tyrėjai po 12 valandų nepertraukiamos apklausos pagaliau privertė prisipažinti protiškai atsilikusį Jessie Misskelley jaunesnįjį – jo intelektas vėliau buvo įvertintas 72 – byla buvo laikoma išspręsta. Procesą prieš „Vakarų Memfio trijulę“, kaip jie buvo pavadinti, buvo galima pradėti.
1994 m. vasario 5-oji. Jessie Misskelley jaunesnysis, kuris prisipažino dėl nusikaltimo, buvo nuteistas anksčiau ir gavo kalėjimą iki gyvos galvos bei papildomai 40 metų. Po trijų savaičių prieš teismą stojo D. Echolsas su J. Baldwinu. „Aš galvojau, kad klaida netrukus išaiškės“, - prisimena D. Echolsas. Per bylos nagrinėjimą jis buvo atsipalaidavęs, netgi šiek tiek arogantiškas. Iki proceso pabaigos kaltintojai negalėjo pateikti jokių įrodymų. Prisiekusiesiems tai nerūpėjo. Po beveik trijų savaičių dvylika prisiekusiųjų abu teisiamuosius pripažino kaltais. J. Baldwinas visam gyvenimui nusiųstas už grotų. D. Echolsas, prisiekusiųjų nuomone, satanistų sektos lyderis, nuteistas mirties bausme. „Iki pat pabaigos aš tikėjau, kad būsiu išteisintas, - sako D. Echolsas. - Aš buvau nekaltas“.
Dešimt metų nematė saulės
Tai, kas vyko po to, jis vadina pragaru žemėje. 18 metų ir 78 dienas D. Echolsas prasėdėjo mirtininko kameroje. Nuo savo 19-ųjų iki 37-ųjų gyvenimo metų. Vienintelis „pasivaikščiojimas“ būdavo ėjimas į kitą kamerą. „Paskutinius 10 metų buvau visiškoje vienatvėje ir nemačiau saulės“, - sako jis. Galų gale ryški dirbtinė šviesa atsiliepė jo akims. Jam atsirado stipri trumparegystė, ir netgi dabar namuose jis turi nešioti akinius nuo saulės. Kad išgyventų kameroje, D. Echolsas mokėsi medituoti. Jo vadovas buvo budistų vienuolis, reguliariai lankantis nuteistuosius mirties bausme. Taip pat D. Echolsas pradėjo rašyti – užrašus knygai ir daugybę laiškų.
„Jie tave uždaro ir lėtai marina“, - sako D. Echolsas ir staiga pradeda pasakoti nebe kažkieno istoriją, o savo paties istoriją. Jo rankos dreba. Galima jausti jo pyktį. Jo neapykantą. Ar kažkas, kas išgyveno „mirtininkų eilę“, gali kada nors atleisti? Per 18 metų, kol D. Echolsas laukė mirties bausmės, mirtininkų kamerose buvo dar 23 kaliniai. „Dauguma jų galiausiai išprotėjo“, - sako jis. Jie niekada nežinojo, kas su jais nutiks. Atsisveikindami jie sakė: „Iki pasimatymo Damienai“. Kai kurie suvalgydavo tiktai dalį savo paskutinių mirtininko pietų. Jie norėdavo likusią dalį pasilikti kitai dienai. „Dauguma labai rimtai taip galvojo“, - sako D. Echolsas.
„Gyvas buvau tik dėl Lorri“
„Aš niekada negalvojau apie savo paskutinius pietus, - sako D. Echolsas. - Aš norėjau gyventi. Mirtis man buvo ne išeitis“. Kai jis susipažino su savo dabartine žmona Lorri, jo gyvenime atsirado vienintelis tikslas: „Aš norėjau ištrūkti ir būti su Lorri. Ši mintis palaikė mano gyvybę“.
Mirtininkų kasdienybė yra griežtai reguliuojama. Naktį 2 val. 30 min. būna pusryčiai, 9 val. 30 min. - pietūs, o 14 val. 30 min. - vakarienė. „Maistas yra nevalgomas“, - sako D. Echolsas. Viskas pervirta, be druskos ir pipirų. Būdavo ryžiai ir makaronai, visuomet pakaitomis. Jeigu gaudavo daržovių, jose rasdavo vorų, tarakonų ar skruzdėlių. „Virėjas daržovių niekada neplaudavo“, - sako jis.
Šviesa būdavo išjungiama 22 val. 30 min. Tokia dienotvarkė atėjusi iš vergovės laikų – kad dieną baudžiauninkai dirbtų, o ne valgytų. Tik per Kalėdas būdavo kitaip: tada vietoj trijų maitinimų būdavo du, nes virėjas norėdavo anksčiau išeiti namo. „Mes nekentėme Kalėdų“, - sako D. Echolsas, už grotų sulysęs iki 52 kg, nors jo ūgis – 178 cm.
Bet blogiausia D. Echolsui buvo vienatvė. Jo šeima, per procesą jį palaikiusi, po nuosprendžio nusigręžė. Jį kankino sunki depresija. Jis nuolat bijojo. Ne budelių ir švirkštų su nuodais, o prižiūrėtojų, kurie jį nuolat mušdavo. „Pirmosiomis savaitėmis mirtininko kameroje jie mušė mane kiekvieną dieną“, - sako jis. Vaikų žudikai kalėjimo hierarchijoje stovi visiškoje apačioje.
Per ilgi plaukai – 30 dienų į „skylę“
Prižiūrėtojai visada ateidavo dviese ir visada naktį. „Aš nebegalėjau miegoti, jau iš toli girdėdavau jų raktų barškėjimą“, - sako D. Echolsas. Kartą jie uždėjo jam antrankius ir nuvedė pas kalėjimo direktorių, kuris buvo visiškai girtas. Jis iškeikė D. Echolsą ir kartu su dviem apsaugininkais sumušė. „Buvau tikras, kad vieną dieną mane užmuš“, - sako jis. Dar ir šiandien jis atsisuka su pakeltu kumščiu, kai kas nors artinasi iš nugaros. Tai išgyvenimo refleksas.
Labiausiai nuteistieji mirties bausme bijo „skylės“. Tai kameros pastato gale, kur niekas kalinių negali nei girdėti, nei matyti. „Ten pilna žiurkių, pelių ir vorų, - sako D. Echolsas. - Buvo net gyvačių“. Jis pats „skylėje“ buvo pradingęs ne kartą. Priežastys gali būti bet kokios. Pavyzdžiui, per ilgi plaukai.
Po daugiau kaip dvejų metų, kuriuos D. Echolsas kaip ateities neturintis žmogus praleido mirtininko kameroje, dokumentinis filmas „Prarastasis rojus: vaikų žudikai iš Robinhud Hilso“ pirmą kartą jam suteikė vilties. „Jeigu tas filmas nebūtų pasirodęs, aš jau seniai būčiau miręs“, - sako jis. „Prarastasis rojus“, per televiziją debiutavęs 1996 m. ir po metų gavęs televizijos Emmy apdovanojimą, JAV sukėlė susidomėjimą. Interviu su aukų artimaisiais ir nubaustaisiais, abejotini įrodymai ir teismo proceso scenos žiūrovams sukėlė abejonių dėl trijų paauglių kaltės. Daugelis reikalavo „Laisvės Vakarų Memfio trijulei“, kiti ragino peržiūrėti bylą.
D. Echolsas tuo metu gavo šimtus laiškų iš žmonių, kurie norėjo jį paremti. Tarp jų buvo ir laiškas nuo Lorri Davis. Kraštovaizdžio architektė iš Bruklino pamatė filmą ir pajuto gilų ryšį su D. Echolsu. „Aš instinktyviai žinojau, kad jis nekaltas“, - sako moteris, kuriai dabar 49 metai. Netrukus ji jį aplankė mirtininkų kameroje. „Mus vieną nuo kito skyrė stiklinė pertvara. Bet mes iš tiesų buvome labai arti vienas kito“, - sako Lorri.
„Lorri išgelbėjo mano gyvenimą“, - šiandien sako D. Echolsas. Praėjus trejiems metams po pirmojo laiško jie susituokė kalėjimo mirtininkų kameroje. Tai buvo budistinė ceremonija. „Tada mes galėjome pirmą kartą palaikyti vienas kito rankas, - pasakoja L. Davis. - Daugiau nebuvo leidžiama“. Jų santuokinis gyvenimas apsiribodavo trimis lankymo valandomis per savaitę. Ir laiškais, daugybe laiškų. Pabaigoje jų buvo daugiau kaip 5 tūkstančiai.
Į D. Echolsą dėmesį atkreipė ir Holivudas. Tokios žvaigždės, kaip „Žiedų valdovo“ režisierius Peteris Jacksonas, Eddie Vedderis iš „Pearl Jam“ ir aktorius Johnny Deppas surinko pinigus naujam procesui. Visus tris D. Echolsas šiandien vadina draugais, o J. Deppą netgi broliu. Kartu su juo po išlaisvinimo jie pasidarė tatuiruotes. Iš viso D. Echolsas jų turi 40 ar 50. „Tatuiruotės man yra tarsi šarvai. Jos suteikia man užtikrintumo, kad niekas man jų negalės nuimti“, - prisipažįsta jis.
Nepaisant paramos, užtruko 11 metų, kol byla vėl buvo išjudinta. Privačių teismo medikų komanda 2007 m. ištyrė nusikaltimo vietoje rasto plauko DNR ir nustatė, kad DNR priklauso ne „Vakarų Memfio trijulei“, o Terry Hobbsui. Jis buvo Steve'o Brancho, vieno iš nužudytųjų vaikų, patėvis.
„Mus nuteisė dėl juodų marškinėlių“
Ar T. Hobbsas įvykdė žmogžudystę? „Aš nežinau, - sako D. Echolsas. - Žinau tik, kad tada mes buvome nuteisti dėl juodų marškinėlių. O įrodymas prieš T. Hobbsą jau yra rimtas“. Teisėjas Davidas Laseris užtruko ketverius metus, kol galiausiai pasiūlė išeitį: D. Echolsui ir jo bendrams pasiūlė prisipažinti kaltais. Tada jie bus nuteisti 18 metų ir 78 dienoms – lygiai tiek, kiek jie jau buvo atsėdėję, - ir paleisti juos į laisvę.
„Aš priėmiau pasiūlymą, nes norėjau išeiti, - sako D. Echolsas. - Dar vienerių metų mirtininko kameroje nebūčiau išgyvenęs“. Net prokuroras Scottas Ellingtonas buvo patenkintas. Jis gali D. Echolsą ir jo draugus toliau vadinti vaikų žudikais ir bylą laikyti išspręsta. Trijulė netgi turėjo atsisakyti žalos atlyginimo. T. Hobbsas, iki šiol neigiantis savo kaltę, juos paleidžiant sėdėjo teismo salėje vos už kelių metrų.
Nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. D. Echolsas yra laisvas žmogus. Bet džiūgauti jis nenori. Jis pernelyg pavargęs po savo kovos. Per 18 kalėjime praleistų metų atsirado internetas, „Google“ ir išmanieji telefonai. Dalykai, prie kurių jam šiandien sunku priprasti. Net ir valgyti su peiliu ir šakute jam sunku. Kalėjime buvo tiktai šaukštas. Peterio Jacksono kvietimu jis su Lorri keliaus į Naująją Zelandiją. Ir galiausiai jis turi apsilankyti pas dantų gydytoją. „Mirtininko kameroje to labai norėjau. Pas dantų gydytoją nebuvau jau 18 metų“, - sako jis.
Naujus namus D. Echolsas su žmona rado Seileme – vietovėje, kuri 17 amžiuje išgarsėjo raganų medžioklėmis. Tada buvo persekiojama šimtai moterų, dauguma mirė kartuvėse. Kapinėse, kur D. Echolsas mėgsta pasivaikščioti, stovi paminklas. „Ir aš tapau žmonių medžioklės auka“, - sako jis tyliai. Jis nori kovoti toliau dėl pilnos reabilitacijos. Dokumentuose jis vis dar įvardijamas kaip žmogžudys. „Aš noriu teisingumo“, - sako jis, bet tai skamba kaip pavargusio žmogaus žodžiai.
Prieš keletą savaičių jis atidarė meditacijos studiją. Jis moko ten to, ko mirtininko kameroje jį išmokė budistų vienuolis – medituoti. Išgyventi. Gyventi. Jam reikės dar daug laiko, kol pripras prie kasdieninio gyvenimo. Policininkas vidury gatvės jį daro nervingą, taip pat ir bitė, skraidanti aplink. „Aš bandau pamiršti, - sako jis. - Bet tai sunku. „Vakarų Memfio trijulė“ - tai kaip antspaudas“.
Tik sunkųjį metalą D. Echolsas vis dar mielai klausosi, taip pat ir siaubo filmus mėgsta.
Ir ryškių spalvų jis ir toliau nemėgsta. Jis rengiasi tik juodai. Net ir jo namuose daug kas nudažyta juodai: spintos, laiptų turėklai, langų rėmai, židinio apdaila. „Su juoda spalva jaučiuosi saugiai ir patogiai“, - sako D. Echolsas. Jam juoda yra spalva. Vienintelė, kurioje jis gali gyventi.
Parengė Jurgita Noreikienė
