Kaip ir daugelis vidutinio amžiaus moterų, mokytoja dirbusi Lorraine Dodge laukė kuo greičiau išeiti į pensiją.
Kai kėlimasis anksti ryte ir užimtos dienos staiga pasibaigė, Lorraine pajuto, kad jai trūksta mylimo darbo daug labiau, nei ji kada nors būtų galėjusi įsivaizduoti.
Tada ji priėmė radikalų sprendimą: paliko savo dukrą ir gyvenimo partnerį, su kuriuo gyveno 25 metus, ir išvyko į Nepalą savanoriauti.
„Aš supratau, kad jei būčiau nieko nedariusi, greitai būčiau tapusi neįtikėtinai vieniša ir senamadiška. Aš nenorėjau, kad mano dukra Laura, kuriai tuo metu buvo 18 metų, matytų mane sėdinčią namie, – sakė Lorraine. – Norėjau jai būti pavyzdys: nepriklausoma moteris, kuri vis dar gyvena aktyvų gyvenimą.“
Pirmiausia Lorraine prisijungė prie Trečiojo amžiaus universiteto, tarptautinės švietimo organizacijos vyresnio amžiaus žmonėms. Žinodama, kad beveik pusė 80-mečių ir vyresnio amžiaus žmonių jaučiasi vieniši, ji taip pat prisijungė prie savanoriško darbo kompanijoje „Amžius“.
Nepaisant to, moteris vis dar jautė, kad kažko esminio jos gyvenime vis dar trūksta. „Lūžis įvyko tada, kai draugas pasiūlė leistis į labdaros žygį pėsčiomis prie Didžiosios kinų sienos.
Staiga atsirado tikslas, ir vėl susitelkiau, o vėliau supratau, kad aš norėjau padaryti daugiau panašių dalykų. Juolab, turėjau laiko ir santaupų minėtiems dalykams“, – pasakojo moteris.
Taigi, Lorraine, kuriai dabar 58-eri, susisiekė su savanorių tarnyba užsienyje, kuri stengiasi kovoti su skurdu besivystančiose šalyse.
Jie ieškojo kvalifikuotų žmonių darbui skirtingose šalyse, o Lorraine kvalifikacija puikiai atitiko pateiktus reikalavimus.
„Kai pirmą kartą garsiai išdėsčiau savo norus, mano partnerį Martiną apėmė siaubas, – sakė Lorraine. – Tačiau savanorystė užsienyje buvo kažkas, ką aš jaučiau turinti padaryti. Aš žinojau, kad palikti šeimą bus labai sunku, bet mes visi apie tai kalbėjomės ir pažadėjom vieni su kitais palaikyti glaudžius ryšius elektroniniu paštu ir bendraudami „Skype“.“
Liūdnus, bet susijaudinimo kupinus atsisveikinimo žodžius Lorraine ištarė 2009 metų lapkričio mėnesį. Paskui dvejus metus ji dirbo Himalajuose.
„Aš buvau įtraukta į šešių mokyklų mokymo programas, mokiau 5–6 metų amžiaus mergaites, kurių dauguma kiekvieną dieną eidavo iki mokyklos apie 90 minučių. Jos buvo labai dėkingos, kad gali mokytis“, – sako Himalajuose dirbusi moteris.
Žinoma, buvo ir sunkių momentų, kai Lorraine jautėsi vieniša. Galiausiai Martinas su Laura išvyko gyventi į Nepalą kartu su Lorraine.
„Vienas iš sudėtingiausių dalykų bendraujant per atstumą yra gebėjimas pasakyti tinkamus žodžius reikiamu momentu. Tai nėra tas pats, kas būti namuose, kai gali pasakyti „atsiprašau“ įvairiais būdais. Tu nešiojiesi tam tikrus žodžius iki to laiko, kada gali juos tinkamai pažerti, t. y. gyvai – akis į akį“, – tikino Lorraine.
Moteris namo grįžo 2011 metais. Ji toliau dirbo jau anksčiau minėtoje kompanijoje „Amžius“ ir jautėsi patenkinta.
„Bet aš vėl nenustygstu vietoje, – pripažino Lorraine. – Planuoju dvejiems metams išvykti į Ruandą. Kai Martinas išeis į pensiją, mes planuojame kartu būti savanoriais kurioje nors užsienio šalyje.“
Lorraine yra įkvepiantis pavyzdys, kaip nuobodus gyvenimo periodas gali būti pakeistas į jaudinančių ir naujų galimybių etapą. Ji yra tipiška pagyvenusio amžiaus moterų, nusprendusių lengvai nepasiduoti ir nenuslysti į nykią kasdienybę, grupės narė.
Nacionalinio statistikos biuro naujai paskelbti duomenys patvirtina, kad mes esame pasmerkti vienatvės epidemijai dėl prastos sveikatos ir mylimų žmonių, kurie vaidina svarbų vaidmenį šiame nerimą keliančiame itin jautriame amžiuje, praradimo.
Sakoma, kad minėta vienišumo epidemija pavojinga sveikatai taip pat, kaip 15 cigarečių surūkymas per dieną, nes vienatvės jausmas sukelia depresiją.
Laura Ferguson, dirbanti kampanijoje „Nutraukime vienatvę“, mano, kad atsiskyrimo ir vienišumo jausmas yra pavojingesnis, nei daugelis iš mūsų galvoja.
Vienatvė siejama su depresija, smegenų insultu, širdies ir kraujagyslių ligomis, stresu, sutrikusiu miegu, pablogėjusia atmintimi ir mokymosi našumu bei Alzheimerio ligos progresavimu. Laimei, yra iniciatyvų, kaip tai sustabdyti, ir jos yra realios. „The Daily Mail“ ir „Big Lottery Fund“ sujungė jėgas ir ruošiasi skirti 71 milijoną svarų projektams, kuriais siekiama pagerinti pagyvenusių žmonių gyvenimus.
61 metų June Giunter yra dar viena savanorė.
Po trumpos pirmosios santuokos ji susituokė su antruoju vyru, kai jai buvo 33 metai. Kartu pora išgyveno 23 metus, tačiau 2006 metais likimas juos išskyrė.
„Du mano vaikai tada buvo 16 ir 21 metų. Taigi, aš nebuvau labai vieniša, bet vis tiek jaučiausi nelaiminga. Supratau, kad man kažko trūksta“, – sakė pusamžė moteris.
June bandė susidoroti su tuo pasinerdama į darbą ir megzdama internetines pažintis. Taip ji 2009 metais sutiko žmogų, kuris tapo jos trečiuoju vyru.
„Jis man pasipiršo, kai man buvo 58-eri, ir aš pagalvojau: „Taip, aš ruošiuosi pagriebti šią būsimą laimę ir jei to nepadarysiu, aš niekada nebeturėsiu vyro. Atvirai sakant, aš niekada neabejojau, kad ši santuoka nepavyks“, – sakė ji.
Jie trejus metus kartu keliavo po tolimus kraštus. „Nebuvo svarbu, ar mes apsistojome prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje, ar atvirame kelyje. Mums visada būdavo linksma, – sakė June. – Per praėjusias Kalėdas išplaukėme į nuostabų kruizą, tačiau buvau sugniuždyta, kai šių metų pradžioje mūsų santuoka netikėtai subyrėjo.
Kai baigėsi trečioji mano santuoka, jaučiausi daug vienišesnė, nei tada, kai sugriuvo antroji. Aš vis dar ilgiuosi savo trečiojo vyro“, – prisipažino June.
Nepaisant nuolatinio liūdesio, June nusprendė griežtai suplanuoti savo ateitį. Pardavusi savo įmonę moteris nusprendė padėti savo draugams ir artimiesiems.
Pozityvumas ir aktyvumas neabejotinai yra geriausias būdas susidoroti su vienatvės jausmu, kurį gyvenimas kartais mums suteikia, nesvarbu, kiek daug buvome iškentėję. Niekas to nesupranta geriau nei savarankiškai dirbanti 65-erių sekretorė Babs Bonner.
2011 metų spalio mėnesį ji tapo našle. Jos vyras Davidas mirė po 36 santuokos metų.
„Mirus Davidui, 92 metų mano motina davė man, kaip vėliau supratau, vertingiausią patarimą, kokį tik ji yra man kada nors davusi: „Ateinančiais mėnesiais neatsisakyk nė vieno pakvietimo kažkur išeiti, nes jei taip darysi, niekas tavęs nebesikvies.“
Mano motina jau 20 metų buvo našlė. Taigi, ji žinojo, ką sako“, – atviravo moteris.
Paklausiusi mamos patarimų B. Bonner džiaugsmą atrado užsiimdama nauja veikla. Ji nusprendė toliau dirbti, pradėjo lankyti treniruoklių salę ir jodinėjimą, prisijungė prie vietinio roko choro.
„Dainavimas chore leidžia prasiblaškyti ir ištempia mane iš namų. Tai tarsi terapija sielai.
Ten aš labai laukiama. Mes dainuojame Adele, Cindi Lauper ir ABBA hitus“, – vardijo Babs.
Svarbiausia yra atverti savo protą dalykams, kurių galbūt paprastai nebūtumėte darę. Jūs galite būti nustebinta tos veiklos, kurią galbūt anksčiau ignoravote.
Yra daug būdų, kaip galėtumėte atsukti vienatvei nugarą. Galbūt padėsite kitiems žmonėms, kuriems nepasisekė dar labiau nei jums. O gal tiesiog užsiimsite aktyvia veikla, kuri sustiprins sveikatą ir palaikys gerą nuotaiką. Lavinkite smegenis, patirkite naujų dalykų ir bendraukite su žmonėmis.
Sekdami minėtais pavyzdžiais išsiugdysite teigiamą požiūrį į esamą gyvenimo etapą, kuris gal ir gali atrodyti nelengvas, tačiau, kaip rodo aprašytos moterų patirtys, išgyvenamas ir kupinas naujų galimybių.
