Carlas Laemmle (jo pavardė tariama „Lemly“, o tai vokiškai reiškia „mažas ėriukas“) buvo nedidelio ūgio geraširdis storulis. Tačiau toli gražu ne ėriukas.
Jis gimė viduriniosios klasės žydų šeimoje Laupheime (Vokietija) ir buvo 10-as iš 13-os vaikų. Carlas buvo gabus — sulaukęs 13 metų išmanė buhalteriją ir padėdavo tėvui tvarkyti nuosavos parduotuvės apskaitą, rašo „Lietuvos rytas“.
17-metis C. Laemmle, genamas nelaimingos meilės, pabėgo iš namų (tai nėra įprasta žydų šeimose) ir su 50 dolerių kišenėje išvyko į JAV.
Atsidūręs svajonių šalyje vaikinas dirbo kurjeriu Niujorko vaistinėje, prekių pakuotoju Čikagos universalinėje parduotuvėje, vėliau klerku bakalėjos parduotuvėje Oškoše (Viskonsino valstija).
Ten jis išdirbo dvylika metų ir nemažai pasiekė — pakilo iki vadybininko pareigų.
Ėmė pirkti kino teatrus
C. Laemmle slapta svajojo atidaryti tokią pat bakalėjos parduotuvę, tik su savo pavarde iškaboje. Susikivirčijęs su viršininku dėl atlyginimo vaikinas metė darbą. Jis turėjo susitaupęs kelis tūkstančius dolerių, tad atrodė, kad greitai sena svajonė išsipildys — duris atvers nuosava bakalėjos parduotuvė.
Tačiau vieną dieną eidamas pietauti Carlas išvydo žmonių eilę prie pramogų pasažo, kur buvo rodomas kažkoks filmas. Šis vaizdas padarė tokį įspūdį, kad C. Laemmle nusprendė įsigyti kino teatrą.
Jis metė darbą ir grįžęs į Čikagą įsigijo savo pirmąjį kino teatrą. Tai buvo pelningas verslas, todėl 1906 metais nusipirko dar tris.
Nepatenkintas filmų platinimu ir kokybe, kitais metais C. Laemmle įkūrė savo platinimo bendrovę „Laemmle Film Service“ ir netrukus tapo vienu didžiausių filmų platintojų šalyje bei Kanadoje.
Užvirė žūtbūtinė kova
Veržlus verslininkas turėjo konkurentą — Thomą Edisoną. Jo kompanijai „The Motion Picture Patents“, kuri buvo vadinama „Trestu“, priklausė visos pagrindinės šalies kino studijos. Monopolininkui pakluso dauguma platintojų.
Priešingai nei daugelis kolegų, C. Laemmle nusprendė nepasiduoti ir kovoti su „Trestu“. Jis atmetė Th. Edisono pasiūlymą parduoti savo verslą ir 1909 metais įkūrė kino kompaniją „Independent Moving Pictures“ (IMP). Studija buvo atidaryta Fort Li (Naujasis Džersis), netoli Th. Edisono kompanijos būstinės.
IMP tais pat metais sukūrė pirmą 15 minučių filmą „Hiawatha“ ir pradėjo jį plačiai reklamuoti. Tai reiškė, kad C. Laemmle metė pirštinę kompanijos „The Motion Picture Patents“ monopoliui.
C. Laemmle buvo atkaklus žydas, todėl nepasitraukė į Kaliforniją iškart, kaip dauguma to meto kino kūrėjų.
1909—1912 metais jis atlaikė net 289 teismo procesus, susijusius su „Tresto“ pateiktais ieškiniais, ir nemažai bylų laimėjo.
Vis dėlto Th. Edisonas buvo galingesnis. 1912-aisiais C. Laemmle buvo priverstas uždaryti IMP ir išvykti į Los Andželą (užbėgant už akių lieka paminėti, kad Th. Edisono įkurtas Amerikos pramoninis gigantas „General Electric“ 2004 m. įsigijo kontrolinį „Universal“ akcijų paketą).
Vištų ferma virto studija
Holivude C. Laemmle už 165 tūkst. JAV dolerių įsigijo apleistą vištų fermą ir jos vietoje pastatė savo kino studiją pavadinimu „Universal City“. Šis pastatas išlikęs iki šių dienų.
Jis taip pat nupirko keletą mažų kino kompanijų ir 1912 metais įkūrė „Universal Film Manufacturing Company“ (IMP pavadinimą naudoti jau buvo uždraudęs teismas). Bendrovė netrukus tapo didžiausia Holivudo kino studija ir tokia buvo iki pat 1925 metų, kai šį titulą paveržė MGM.
Pradėta statyti 1914-aisiais, kitąmet „Universal City“ buvo atidaryta per grandiozinę ceremoniją, kurioje dalyvavo 20 tūkstančių žmonių.
Žemės rutulys „Universal“ sukurtų filmų vinjetėje iš esmės ir reiškė C. Laemmle ambicijas tapti pasauline kompanija — iki garsinio kino atsiradimo kalbos barjeras tam netrukdė.
„Universal“ išties buvo pirmoji JAV kino studija, 1926 metais atidariusi savo filialą užsienyje — Vokietijoje. Iki pat Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią čia buvo platinami amerikietiški filmai ir kuriami bendri projektai su Europos menininkais.
Valdė geležiniu kumščiu
Protingas žydas mėgo viešumą. „Universal“ buvo pirmoji Holivudo studija, kuri pradėjo organizuoti turistų ekskursijas į savo filmavimo aikšteles. Tai atsitiko vos atidarius „Universal City“.
Kaip paaiškėjo, tai buvo pelningas sumanymas. Nuolat besimalantis tarp žmonių ir šiltai bendraujantis studijos vadovas aplinkinių buvo vadinamas dėde Carlu.
Įdomu tai, kad visi jo giminaičiai dirbo studijoje „Universal“, o tai nebuvo leidžiama kitose kompanijose.
Geraširdžio išvaizda slėpė kietą, net bejausmį verslininką. C. Laemmle buvo tikras Holivudo magnatas, savo aktorius valdantis geležiniu kumščiu.
Tai jis sukūrė Holivudo žvaigždžių kultą ir eilinius aktorius visuomenės akyse pavertė pusdieviais.
Gėdijosi vaidinti kine
Būtina žinoti, kad XX amžiaus pradžios aktoriai šalinosi kino filmų, nes teatras ir scena buvo kur kas labiau vertinami nei ekranas.
Geresni to meto aktoriai vaidinti filmuose paprasčiausiai gėdydavosi. Svarbiausia aktorių išraiškos priemonė buvo balsas, o kinas tais laikais buvo nebylus.
Todėl manyta, kad pasirodymas kino filme gali sugriauti aktoriaus karjerą. Juk filmai vis dar buvo darbininkų klasės ir prastuomenės pramoga. Tiesa, šiek tiek aukštesnio lygio nei karnavalai.
Plačioji publika net nežinojo kino aktorių vardų. Jų skelbti nebuvo įprasta, nes studijų vadovai baimindavosi, kad taip reklamuojami aktoriai išpuiks ir pradės reikalauti didesnių atlyginimų.
Visas pasaulis pažinojo Mary Pickford veidą, tačiau beveik niekas nežinojo jos pavardės (ji buvo vadinama Mažąja Meri).
Išgarsino gandai apie mirtį
C. Laemmle sukūrė pirmą pasaulyje kino žvaigždę. Dar 1910 metais jam pavyko iš Th.Edisono „Trestui“ priklausančios studijos „Biograph“ persivilioti aktorę, žinomą kaip Biograph Girl (tikrasis jos vardas Florence Lawrence).
Po metų C. Laemmle pasirašė sutartį ir su tuomete primadona M. Pickford. Dar dirbdamas Niujorke jis ignoravo „Tresto“ reikalavimą nerodyti aktorių pavardžių filmo titruose ir pirmasis ėmė jas reklamuoti kaip išmanydamas.
Persiviliojęs F. Lawrence į IMP verslininkas paskleidė gandą, esą ji žuvo automobilio avarijoje. Vieną dieną buvo pranešta, kad mirusi aktorė... atgimė kaip IMP Girl. Tai lėmė sėkmę — sutrikusi publika veržėsi pažiūrėti, kaip ji atrodo.
Prie sėkmės taip pat prisidėjo pirmieji Amerikoje kino žurnalai „Motion Picture Story“ ir „Photoplay“, pradėti leisti 1911 metais.
Nors iš pradžių juose buvo rašoma apie statomų filmų siužetus, netrukus leidėjai suvokė, kad žmonėms kur kas įdomiau skaityti apie aktorių gyvenimą.
Aktoriams — nauji vardai
Amerikai patiko naujas aktorių kultas — iš esmės visi Holivudo filmai propagavo gėrio pergalę prieš blogį ir į pirmą planą išstūmė sėkmės lydimus žmones.
Holivudas, kaip ir visa Amerika, skatino tikėti, kad viskas įmanoma nepriklausomai nuo kilmės ar turtų. Įmanoma net tapti žvaigžde. Tai buvo pateikiama kaip kiekvieno talentingo žmogaus siekis.
Mat žvaigždės kūrė viltis ir idealus. Į jas žiūrint atrodė, kad Amerikoje visi turi galimybę prasimušti. Žmonėms tai buvo svarbu. Tai buvo dar viena priežastis žiūrėti kino filmą ir taip įsitikinti, kad viskas įmanoma.
Įžymybių kultas turėjo pabrėžti žvaigždės nemirtingumą ir didybę, jos egzistavimo prasmę ir žavesį.
Būtent C. Laemmle sugalvojo, kad tikrieji aktorių vardai turi būti keičiami į lengviau ištariamus ir įsimenamus, o jų gyvenimo istorijos turi atspindėti skurdžią vaikystę, didį talentą ir pastangas kylant į viršūnę. Žinoma, vaisių duodančias pastangas — žmonėms tokios istorijos patiko, jie norėjo matyti savo herojus ekrane.
Taip naujus vardus, asmenybes ir gyvenimo istorijas gavo tokie ekrano grandai kaip Cary Grantas (tikrame gyvenime — Archie Leachas), Joan Crawford (Lucille Fay LeSueur), Rockas Hudsonas (Roy Haroldas Schereris jaunesn.).
Kontrolė — lyg armijoje
C. Laemmle sugalvotas principas buvo grindžiamas įvaizdžiu, o ne sugebėjimu vaidinti.
Be to, sumanusis žydas sukūrė griežtą aktorių kontrolės sistemą. Pavyzdžiui, aktorės moterys negalėjo pasirodyti viešai be makiažo ir turėjo elgtis kaip tikros ponios.
Vyrai aktoriai viešumoje privalėjo vilkėti džentelmenams tinkamus drabužius ir atitinkamai elgtis. Tai, beje, buvo numatoma jų sutartyse.
Padorumas, tiesi laikysena, charizma — šie dirbtinai sukurti standartai ilgam įspraudė Holivudo aktorius į tam tikrus rėmus, jais remiantis buvo diktuojamos mados ateinančioms kartoms.
Atsirado darbo agentams
Augant kino filmų gamybos apimtims (ypač antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai amerikiečiai pamėgo lankytis kino teatruose) kino studijoms pradėjo darytis pernelyg brangu pačioms ieškoti naujų aktorių.
Taip maždaug 1920 metais Holivude atsirado nauja gildija, sėkmingai veikianti lig šiol, — aktorių agentai.
Amerikoje agentai veikė vodevilių aktorių rinkoje jau nuo 1890-ųjų, tačiau kino rinkoje jų nebuvo, nes ir pačių aktorių buvo nedaug. Be to, studijos lengvai juos susirasdavo pačios.
Tiesa, kol vaidinimas kine nebuvo prestižinis užsiėmimas, agentai dažnai padėdavo studijoms įkalbėdami savo aktorius filmuotis juostose. Tačiau kai aktoriai pradėjo darytis žvaigždėmis, kai ėmė augti jų honorarai ir konkurencija tarp studijų, agento darbas tapo svarbus.
Kūriniai — kaimiečiams
C. Laemmle daugelis laikė drąsiu verslininku, tačiau jis buvo atsargus. Kitaip nei dauguma Holivudo studijų, jis negalvojo apie nuosavą kino teatrų tinklą ir niekada nesiskolindavo pinigų filmams kurti.
Kad ir kaip būtų, porą kartų „Universal“ vos nebankrutavo. 1919 metais kuriant „Aklus vyrus“ ir 1922-aisiais statant filmą „Kvailos žmonos“ gamybos išlaidos viršijo planuotas. Tik sumani reklamos kampanija padėjo pritraukti daug žiūrovų ir išvengti skaudžių padarinių.
Tai, kad neturėjo savo kino teatrų tinklo, studiją „Universal“ vertė kurti filmus, tenkinančius masinį skonį, t.y. vesternus ir romantines dramas. Holivude kalbėta, kad jie skirti kaimiečiams.
Antrame XX amžiaus dešimtmetyje „Universal“, kaip ir derėjo tokio pavadinimo studijai, ėmė kurti produkciją Europos rinkai. Darbai dar labiau įsivažiavo atsiradus garsiniam kinui.
Sūnus ėmėsi siaubo filmų
1928-aisiais šešiasdešimtmetis C. Laemmle savo sūnui Carlui Laemmle jaunesniajam 21-ojo gimtadienio proga įteikė ypatingą dovaną — studijos „Universal“ vadovo postą.
Iš pradžių tai atrodė teisingas žingsnis, nes sūnus plėtė „Universal“ — studija pirko kino teatrus ir garsinio kino eroje pradėjo kurti brangius, tačiau kokybiškus filmus.
1930 metais „Universal“ sukurta juosta „Vakarų fronte nieko naujo“ laimėjo „Oskarą“. Be to, studija pristatė tokius šedevrus kaip „Paryžiaus katedros kuprius“, „Operos fantomas“.
C. Laemmle jaunesniojo iniciatyva „Universal“ ėmėsi ir visiškai naujo žanro — siaubo filmų. Tiesa, studijos įkūrėjas tam ilgai priešinosi esą iš moralinių sumetimų.
1931-aisiais buvo išleistas „Frankenšteinas“, kitąmet pasirodė „Mumija“, o dar po metų — „Nematomas žmogus“.
Vis dėlto didžiausiu hitu tapo 1931 metais sukurta „Drakula“. Ši juosta iki šiol laikoma siaubo žanro šedevru.
Įkūrėją išgrūdo lauk
Siaubo filmų sėkmė neišgelbėjo „Universal“ nuo bėdų Ameriką apėmus Didžiajai depresijai.
Solidžios investicijos į kokybiškus filmus ir kino teatrus neatnešė lauktos finansinės sėkmės. Pirmą kartą per dvidešimties metų gyvavimo istoriją „Universal“ buvo priversta skolintis pinigų filmams kurti.
Kai juostos „Pramogų laivas“ kūrimo išlaidos viršijo planuotus 300 tūkst. JAV dolerių, kreditą suteikusi investicinė grupė „Standard Capital“ užprotestavo vekselį ir 1936 metais perėmė „Universal“ kontrolę.
Abu Laemmle — tėvas ir sūnus — buvo be ceremonijų išvaryti iš savo biurų. Kadaise C. Laemmle buvo sakęs: „Mėgstu dalykus, kurie šokiruoja.“ Susidariusi situacija privertė jį savo kailiu patirti tikrą šoką.
Patyrė tris infarktus
Vos po mėnesio pasirodęs filmas „Pramogų laivas“ pateisino finansinius lūkesčius, tačiau tai nepadėjo C. Laemmle susigrąžinti kompanijos.
Jis buvo priverstas parduoti savo „Universal“ akcijas už 5 mln. JAV dolerių. Gauti pinigai laimės irgi neatnešė.
Per trejus metus C. Laemmle ištiko trys infarktai. Jis mirė 1939-aisiais, sulaukęs 72 metų. Per jo laidotuves visų Holivudo studijų darbas buvo sustabdytas penkioms minutėms.
Beje, kaip tik C. Laemmle mirties metais jau kitiems savininkams priklausanti „Universal“ ėmė kapstytis iš duobės ir susigrąžino savo didybę.
O daug vėliau trys „Universal“ kūriniai — „Nasrai“ (1975 m.), „Ateivis“ (1982 m.) ir „Juros periodo parkas“ (1993 m.) — tapo pelningiausiais to laikotarpio filmais.
