Liverpulio ligoninėje vilnietis R. Lunevičius dirba mėgstamą ir nenuobodų darbą, nes chirurgui nuolat tenka susidurti su ekstremaliomis situacijomis, kai reikia gelbėti gyvybę.
2010-ųjų rudenį iš Vilniaus į Londoną persikėlusį ir Karališkojo koledžo ligoninėje pradėjusį dirbti lietuvį R. Lunevičių rodo televizijos kanalas „Channel 4“, sukūręs dokumentinį serialą „24 valandos skubiosios pagalbos skyriuje“ (anglų k. – „24 hours A & E“). Vos pradėjus rodyti serialą, R. Lunevičių gatvėje ėmė atpažinti praeiviai.
„Nesijaučiu televizijos žvaigždė. Dirbau savo darbą Skubiosios pagalbos ir traumų chirurgijos skyriuje, o kameros viską fiksavo“, – pasakojo Vilniaus universiteto profesorius R. Lunevičius, į Didžiąją Britaniją su šeima emigravęs beveik prieš trejus metus.
Šiuo metu lietuvis dirba Liverpulyje, yra chirurgas konsultantas.
Ne visi baigę studijas gali savarankiškai dirbti chirurgu konsultantu, kuris yra atsakingas už paciento gydymą, sprendžia, reikia ar nereikia operacijos. Kiti gydytojai dirba jo komandoje, bet negali siekti savarankiškos karjeros.
– Kiaurą dieną buvote stebimas. Ar jums tai nekėlė streso? – pasiteiravau neseniai Vilniuje viešėjusio chirurgo R. Lunevičiaus.
– Iš pradžių buvo nejauku. Elgiausi droviai, bet dokumentinio serialo režisierius ragino kuo daugiau kalbėti su pacientais. Jaudinausi ir dėl savo anglų kalbos įgūdžių.
Kai į ligoninę atveždavo sunkiai nukentėjusį žmogų, užsimiršdavau, kad turiu įsegtą mikrofoną ir mane stebi filmavimo kameros.
Nėra kada nerimauti, jei prieš tave – žmogus be sąmonės, kuriam sužalotos galūnės, krūtinė, pilvas. Tai sunkūs atvejai, kai gresia vidinis kraujavimas ir kitos rimtos komplikacijos.
Ligoninėje dirbame kaip komanda. Dirba veido, kraujagyslių chirurgų, neurochirurgų, aš esu atsakingas tik už pilvo traumų gydymą ir koordinuoju tolesnį paciento gydymą.
Pilvo operacijos trumpos, atliekamos greitai. Nustačius vidinį kraujavimą, negali operuoti valandų valandas, nes pacientas gali mirti.
Jeigu praplyšęs skrandis ar žarnynas, turi kuo skubiau jį susiūti.
Kaulų operacijos trunka ilgiau, jos atliekamos tada, kai žmogaus būklė stabili ir negresia mirtinas pavojus.
– Pasaulyje sukurta daug televizijos serialų apie gydytojus. Ar jie nebūna pagražinti?
– Netapau kino žvaigžde, tai buvo dokumentinis filmas, tikrais faktais pagrįstas pasakojimas apie medikus, gelbėjančius smarkiai sužalotus žmones.
Dokumentinė juosta buvo pradėta filmuoti 2010-ųjų lapkritį – praėjus vos mėnesiui, kai įsidarbinau.
Joje – įvairios klinikinės situacijos, interviu su ligoniais, jų giminėmis. Daug kalbama apie tai, ką žmonės jautė, kai juos ištiko avarija, apie jų traumas ir patirtį.
Paciento nuomonė vertinama kaip vienas ligoninės darbo kriterijų. Jei ši patirtis gera, vadinasi, viskas gerai.
Pats nežiūriu šio serialo, man pakako kelių serijų. Neturėjau ypatingo vaidmens, o kameros akiratyje atsidurdavau epizodiškai.
Kuriant šią dokumentinę juostą ligoninėje buvo pristatyta daug filmavimo kamerų, turėjome prisisegę po mikrofoną, buvome skatinami kalbinti pacientus.
Žinoma, turėjau pasirašyti, kad sutinku būti filmuojamas.
Dabar žmonės atpažįsta mane gatvėje, parduotuvėje, nes žiūri šį dokumentinį filmą. Kartais dėl to droviuosi, nes nesijaučiu televizijos žvaigždė. Aš tik dirbau savo darbą.
– Ar sunku Didžiojoje Britanijoje tapti chirurgu konsultantu?
– Lietuvoje baigęs rezidentūrą gydytojas tampa savarankiškai dirbančiu mediku – kitaip nei Anglijoje, kur medicinos lygis ir reikalavimai daug aukštesni. Atvykėliams iš kitur nėra lengva.
Man prireikė pusantrų metų, kol pripratau prie naujos tvarkos, komandinio darbo, vaistų ir tyrimų skyrimo pacientams elektroniniu būdu.
– Lietuvoje gydytojas priverstas dirbti keliose ligoninėse. Ar dirbdamas Liverpulyje turite daugiau laisvalaikio?
– Priešingai, Didžiojoje Britanijoje gydytojai dirba dar daugiau nei Lietuvoje. Mano darbo diena prasideda 8 valandą ryte, oficialiai dirbu iki 17 valandos, o iš ligoninės išeinu namo ne anksčiau kaip 19 valandą. Greičiau nepavyksta atlikti visų darbų.
Nuo 8 iki 9 valandos lankau pacientus, nuo 9 iki 12 valandos su komanda priimame apie 30 naujų ligonių, sudarau gydymo planą, vėliau operuoju.
Po pietų – dokumentų ir laiškų peržiūra, administraciniai įsipareigojimai. Kasdien turiu atsakyti maždaug į 30 elektroninių laiškų, triskart per savaitę dėstau medicinos studentams, dirbu su rezidentais, nes esu universitetinės ligoninės atstovas.
Galų gale reikia pavalgyti, išgerti kavos, skirti bent trumpą pertraukėlę poilsiui.
O kur dar budėjimas, trunkantis ne vieną pamainą, kaip Lietuvoje, o visą savaitę – nuo pirmadienio iki sekmadienio.
