Virginija noriai sėdo į redakcijos automobilį ir pakvietė į istorinį namą, kuriame gyvena. Ilgam, siauram namui, dar vokiečių pastatytam galu į gatvę, – net 102 metų.
Antrajame jo aukšte – balandinė. Pirmajame – maži butai, kuriuos išsipirkę Vilkyškių gyventojai. Čia Virginija gyvena su 78 metų motina Ona Serapiniene.
„Ar jums nesunku gyventi nedideliame miestelyje?“ – pasiteiravau neįgalios moters.
„Aš čia tokia vienintelė – maža, bet visų mylima. Kiekvienas užkalbina, nusišypso, krepšį paneša, – nusijuokė Vilkyškių gyventoja. – Trys mano broliai ir viena sesė – aukšti ir stiprūs, aš tik viena nedidukė. Bet užtat mane visi lepina ir globoja.“
Kai ji gimė, motina jau buvo sulaukusi 45 metų. Netrukus naujagimei buvo nustatytas medžiagų apykaitos sutrikimas ir lėtesnis vystymasis.
„Man per lėtai augo kaulai. Vaikščioti pradėjau tik šešerių, o į mokyklą eiti – devynerių. Baigiau septynias klases. Viską suvokdavau normaliai, kaip ir kiti.
Tik matematika labai nesisekė, bet mokytojai mane perkeldavo į kitą klasę – suprato, kad mano gyvenimas bus kitoks“, – kalbėjo vos metro su trupučiu ūgio Virginija.
V. Serapinaitė, lydima motinos, važinėja į Pagėgiuose veikiantį neįgaliųjų centrą.
Kelionė į abi puses ir jai, ir motinai kainuoja po keturis litus.
„Ką ten veikiu? Mokausi dekupažo, anglų kalbos, kompiuterio pagrindų. Kompiuterį turėti labai norėčiau, nes tada būtų daugiau galimybių bendrauti“, – sakė vilkyškietė.
Paklausta, ar nesijaučia vieniša, Virginija nesiguodė: „Kai buvau jaunesnė, draugų turėjau daugiau.
Dabar dauguma jau sukūrė šeimas, susilaukė vaikų. Bet man pakanka ir mamytės draugijos. Be to, aplanko broliai ir sesuo.“
Ypač švelniai su ja elgiasi ir lepina brolis iš Šilutės.
„Mes su mama namuose nesėdime. Kai tik atsiranda galimybė, keliaujame. Buvome ir prie Aušros vartų Vilniuje, ir Kryžių kalne prie Šiaulių, ir net Švedijoje“, – vardijo Virginija.
Daugumą ekskursijų organizavo vienas iš religinių judėjimų, o kelionę į Švediją – pagalba Baltijos šalims ir labdara užsiimantys švedai.
„Nemėgstu skųstis, bet švedai patys paklausė, ar man nieko neskauda. Prisipažinau, kad maudžia nugarą. Užsakė man specialų gydomąjį diržą – labai pagerėjo“, – džiaugėsi Virginija.
Jos entuziazmas ir gyvenimo džiaugsmas atrodo itin užkrečiamas. Dabar V. Serapinaitei labai patinka, kad Vilkyškiai sparčiai restauruojami ir kasdien gražėja.
Žemas ar aukštas ūgis paprastai nelaikomas liga, bet gali būti ligos požymis.
„Dauguma žmonių, kurie netelpa į normalaus ūgio ribas, yra sveiki“, – teigė vaikų endokrinologas medicinos mokslų daktaras Robertas Kemežys.
Vaikų ligoninėje, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, dirbantis specialistas tikino, kad tik nedaugeliui tokių žmonių ūgį nulemia kokia nors liga.
– Ar žmogaus ūgis yra normalus, gali nulemti vos vienas kitas centimetras. Kas nustatė, kada žmogaus ūgis yra per mažas arba per didelis?
– Žmogaus ūgio vertinimas yra sutartinis. Apskaičiuota, kad 95 proc. žmonių telpa į normalaus ūgio ribas, maždaug trys procentai yra žemaūgiai, tiek pat – aukštaūgių.
Pavyzdžiui, amerikiečiai ilgai laikė, kad žemaūgių gyventojų yra 5 proc., tiek pat – ir aukštaūgių. Dabar ir JAV skaičiuojama, jog ir vienų, ir kitų yra po 3 proc.
– Kas dažniau nulemia žemą ūgį – paveldėtos savybės ar kokia nors liga?
– Dauguma šių žmonių yra sveiki, žemą ūgį paveldėję iš tėvų, senelių.
Tokiu atveju nustatomas vadinamasis idiopatinis žemas ūgis. Vadinasi, nėra jokios ligos, jokios priežasties, kodėl jis toks yra.
Kartais berniukų augimas lėtesnis dėl vėluojančio lytinio brendimo. Normaliai jis turi prasidėti apie vienuoliktuosius metus, tačiau kai kurie berniukai lytiškai ima bręsti sulaukę 13–14 metų.
Tai nėra liga – po to jie auga beveik normaliai. Kartais bendraamžių ir nepasiveja, bet nelieka labai žemo ūgio.
Kartais šie berniukai dėl ūgio patiria psichologinių problemų. Tuomet mes galime jiems padėti – kelis mėnesius gydyti testosteronu.
Tiktai dešimtas ar net dvidešimtas iš 3 procentų žemaūgių serga kokia nors liga, kuri sutrikdo augimą.
– Kokios tai ligos?
– Ligų ir sindromų, dėl kurių vaiko augimas ima atsilikti, labai daug. Vieni sindromai pasireiškia dar įsčiose, kiti – po gimimo. Augimą sutrikdo ir kai kurios endokrininės ligos – augimo hormono trūkumas, hipotirozė, blogai kontroliuojamas cukrinis diabetas, rachitas.
Mūsų uždavinys – nustatyti teisingą diagnozę ir atrinkti tuos, kuriuos galima gydyti.
– Vadinasi, ne kiekvieną, kurio ūgis atsilieka, galima pastiebti aukštyn?
– Taip, gydome ne kiekvieną žemą žmogų. Kaip minėjau, daugeliu atveju tai yra sveiki žemaūgiai – sveiko žmogaus sveikesniu nepaversime.
Negalime pakeisti ir sergančių kai kurioms paveldėtomis ligomis ūgio, taip pat tais atvejais, kai yra nustatoma skeleto displazija – tokiu atveju liemuo būna beveik normalus, o galūnės – sutrumpėjusios.
Gydyti galime, kai žemą ūgį nulemia hormonų sutrikimai. Tokiu atveju liemuo ir galūnės sutrumpėję proporcingai.
– Veikiausiai nepakanka vien pažiūrėti į vaiką ir įvertinti jo ūgį pagal lenteles?
– Žinoma, ne. Atliekama daugybė tyrimų.
Pirmiausia aiškinamasi, ar vaikas neserga inkstų, širdies, kvėpavimo, virškinimo sistemų ligomis.
Jeigu šių ligų nerandama, tiriama, kaip vystosi kaulai, atliekama daug kraujo, hormonų tyrimų, vertinami skydliaukės hormonai, augimo hormonas, aiškinamasi, kiek jo gamina pats organizmas.
Augimo hormoną gamina hipofizės liauka, esanti galvos smegenyse. Turime įvertinti, kaip ši liauka atrodo, tad atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas.
Kartu siekiama įsitikinti, ar nėra kokių nors pakitimų smegenyse – jeigu aptinkamas navikas, gydymą perima neurochirurgai.
Tik tuomet, kai paaiškėja, jog mažą ūgį nulėmė augimo hormono trūkumas, galime vaikui skirti jo injekcijas. Tačiau tai – tikrai nedidelė visų žemaūgių vaikų dalis.
Gydymas augimo hormonu reikalingas ir nustačius Turnerio sindromą, kuriuo serga tiktai mergaitės – viena iš 2,5 tūkstančio. Tai taip pat labai reta liga.
Kasmet Lietuvoje augimo hormonu pradedama gydyti maždaug 30 vaikų, gydymas vidutiniškai tęsiamas 8–10 metų. Tačiau daug vaikų nepatenka pas specialistus – vaikų endokrinologus, ir diagnozė lieka nenustatyta.
– Ar augimo hormonas padeda vaikams pasiekti vidutinį bendraamžių ūgį?
– Jeigu laiku nustatome diagnozę ir pradedame gydyti, šie vaikai pasiekia normalų ūgį – tokį, koks jiems priklauso pagal genetinį potencialą.
Tačiau Lietuvoje vaikai augimo hormonu pradedami gydyti šiek tiek per vėlai – kai sulaukia vidutiniškai 9–11 metų, o Vakarų šalyse gydymas pradedamas jau šešiamečiams septynmečiams.
Šis hormonas padeda stiebtis į viršų tik tol, kol tęsiasi augimas.
Mergaitėms – dažniausiai iki 15–17 metų, berniukams – iki 17–19.
Kai nustojama augti, hormono injekcijos negali kompensuoti augimo atsilikimo.
Tad jei pas mus patenka 14–15 metų pacientas, mes tiesiog nespėjame jam padėti užaugti. Todėl svarbu, kad žemaūgiai vaikai laiku atvyktų gydytis.
– Ar šis gydymas tęsiamas tik tol, kol vaikas auga?
– Nedidelei daliai pacientų gydytis reikia visą gyvenimą, bet ne dėl ūgio, o dėl medžiagų apykaitos.
Augimo hormonas turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai, lipidų apykaitai, daugybei organizmo sistemų. Normaliai jis organizme gaminamas visą gyvenimą, tiktai senstant jo mažėja.
Daliai žmonių trūksta ne tik šio, bet ir kitų hipofizės hormonų. Jie visą gyvenimą turėtų gauti nedidelį augimo hormono kiekį – taip pat ir tų hormonų, kurių trūksta. Tačiau Lietuvoje gydymas augimo hormonu suaugusiesiems kol kas nėra kompensuojamas.
– Ar augimo hormonas padėtų aukštyn pasistiebti ir tiems vaikams, kurie mažą ūgį paveldėjo iš tėvų ir protėvių? Gal taip galėtume užsiauginti daugiau krepšininkų?
– Kai kuriose JAV valstijose šio hormono injekcijos leidžiamos visiems žemaūgiams, netgi ir tiems, kurių organizme gaminasi pakankamai augimo hormono. Tačiau rezultatai nėra geri – vaistai nedaro stebuklo, kuris mažą žmogų paverstų dideliu.
Šis gydymas efektyvus tik tada, kai trūksta augimo hormono.
– Ar galima tikėtis, kad žemaūgių gatvėje neliks – visi, jeigu tiktai nesnaus ir laiku kreipsis į gydytojus, pasieks normalų ūgį?
– Kaip ir minėjau, mes padėti galime ne visiems. Tad žemaūgių bus ir ateityje.
Kur konsultuotis?
Kiekvienas vaikas, kurio ūgis pagal augimo kreives yra žemesnis nei nustatyta norma, turėtų būti siunčiamas konsultuotis su vaikų endokrinologu.
Lietuvoje yra dvi specializuotos įstaigos, kuriose žemaūgius vaikus konsultuoja ir tiria vaikų endokrinologai, atlieka augimo hormono stimuliacijos mėginius:
Vaikų ligoninė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas;
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos.
Vaikai nebepraaugs tėvų
Tapo įprasta, kad vaikai praauga savo tėvus. Tai patvirtina ir daugiamečiai mokslininkų stebėjimai.
Iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio kas 10–20 metų vidutinis kartos ūgis padidėdavo vienu–dviem centimetrais.
Dabar tokio reiškinio nebėra. „Žmonija pasiekė socialinę gerovę, todėl vidutinis žmonių ūgis nebedidėja“, – paaiškino R. Kemežys.
Tačiau tai būdinga tiktai Vakarų šalims. Vidutinis kartos ūgis vis dar didėja besivystančiuose kraštuose – Afrikoje, Azijoje.
