Maršrutai, kuriais šįmet skraidys „Lituanica“, sudaryti – aplankyti Telšiai, Akmenė, dar ketinama užsukti į Alytų, Biržus, žodžiu, apskristi kone visą Lietuvą.
Tai vienas svarbiausių Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatų, vadinamas skraidančia „Lituanicos“ kopija.
S.Darius ir S.Girėnas savo drąsa žavėjo ne vieną lietuvių kartą. 1933-iųjų liepos 17-osios naktį, likus vos 650 kilometrų iki Kauno, lėktuvas „Lituanica“ kliudė medžius ir sudužo.
Panevėžio aeroklubo angare saugoma „Lituanicos“ kopija retai išvysta dangų. Čia nepamatysi ir nuorodos, kur galima ją išvysti.
Angaro durys aprūdijusios ir sunkiai slankioja. Kad jas galėtum pastumti, reikia ne vieno žmogaus rankų. O Panevėžio aeroklube vietoj kadaise dirbusių 32 mechanikų, instruktorių ir pilotų liko tik direktorius ir buhalterė.
Beveik 10 metų garsaus lėktuvo kopija laukė savo valandos – kol atsirado lėšų pakeisti kai kurias detales, atlikti techninį patikrinimą. Valanda skrydžio – ne mažiau kaip 300 litų, jei neskaičiuojamas atlygis lakūnams.
Šio lėktuvo nepavadinsi plieniniu paukščiu, nes tik rėmai metaliniai, o sparnai ir plokštumos – iš medžio, korpusą dengia drobė – viskas nudažyta oranžine spalva kaip istorinio lėktuvo.
Tik praėjus 50 metų nuo lėktuvo tragedijos pavyko atkurti „Lituanicos“ modelį pagal Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas nuolaužas.
1983-iaisiais atkurta skraidanti kopija, kurią sukonstravo lakūnas V. Kensgaila, kas dešimtmetį kyla į dangų vos kelioms valandoms.
Nėra ko slėpti – tik sulaukus skrydžio per Atlantą jubiliejinių metų šis lėktuvas išrieda iš angaro.
Atvykę į Panevėžio aeroklubo angarą stūmėme iš peties – „Lituanica“ nėra paslankus lėktuvas, norint jį pasukti, reikia kelti uodegą ir traukti į šalį. Pasisekė.
Šiemet rugsėjo 23-iąją aštuoniasdešimtąjį gimtadienį švęsiantis V. Kensgaila, atrodo, nė kiek nepavargo.
Šilutės rajone, Bikavėnų kaime, gimęs V. Kensgaila – užsispyręs žemaitis. „Ėmiau domėtis aviacija turbūt tą pačią dieną, kai tik gimiau“, – pajuokavo panevėžietis. Jo tėvai daug kalbėdavo apie S.Dariaus ir S.Girėno žygį.
Pirmą lėktuvą Vladas pagamino sulaukęs dešimties metų, nes su vaikais žaisdamas karą suprato – norint nugalėti, reikia aviacijos pagalbos.
Tai buvo Antrojo pasaulinio karo metais.
Tuomet Bikavėnų kaimo padangę raižė vokiečių lengvieji lėktuvai „Storch“, tai buvo nacių aviacijos pasididžiavimas, šių lėktuvų burzgesį Vladas atpažindavo iš tolo.
Prie Bikavos upės buvo didelis skardis, kitoje pusėje – kaimyno jauja. Vladas sulipdė iš dervuoto kartono, lentų ir audeklo modelį, panašų į lėktuvą „Storch“. Pririšęs modelį prie lyno, kybančio virš Bikavos upės, paauglys pasidarė iš smėlio bombų ir sėdo skristi.
Nors greitai nuo svorio nutrūko lynas, pirmą kartą, rodos, vos šimtąją sekundės dalį, Vladas pajuto: „Aš sklendžiu.“
Ši laimės akimirka netruko amžinybę – atsitrenkęs į skardį „lėktuvas“ sudužo, o pramuštgalvį sūnų išbarė tėvai.
Svajonės skraidyti Vladas neišdavė ir vėliau. Nors dėl pogrindžio veiklos buvo persekiojamas sovietų valdžios, slapstėsi ir gyveno Vilniuje kita pavarde, tai nesutrukdė 1969 metais V.Kensgailai baigti Kalugos (Rusija) aviacijos mokyklos.
Šilutėje Vladas įsteigė aviacijos sporto klubą.
Sovietiniais laikais jis buvo sukonstravęs ne vieną skraidantį aparatą. Šis klubas sulaukė pripažinimo Sovietų Sąjungoje.
1964-aisiais švenčiant Kosmonautikos dieną Jurijus Gagarinas ir Germanas Titovas atsiuntė Šilutės kultūros namams sveikinimo telegramą, nes į šią šventę rinkdavosi garsūs lakūnai, aviamodeliuotojai, parašiutininkai, sklandytojai.
Šventės siela buvo V. Kensgaila. Tačiau vyras buvo įspėtas – jei nori užsiimti aviacija, neprasidėk su „Lituanica“. Priežastis buvo aiški – pilotai S.Darius ir S.Girėnas buvo JAV piliečiai ir smetoninės Lietuvos didvyriai.
Panevėžietis neabejoja, kad skristi „Lituanica“ saugu, nes kiekvieną detalę čiupinėjo savo rankomis. Bet žmona Regina (70 m.) vis tiek kaskart neramia širdimi išleidžia savo vyrą į keliones.
„Padėkojau savo žmonai – jei ne jos pagalba ir kantrybė, daug ko nebūčiau padaręs aviacijos labui“, – prisipažino pašnekovas.
Kai tuokėsi, Vladui buvo 30 metų, o Reginai – 21-eri. Kensgailos užaugino dukterį Saulę, sūnų Darių, susilaukė anūkų Laimono ir Ievos.
Vladas savo mylimąją Reginą, inžinierę melioratorę, baigusią studijas ir ką tik gavusią paskyrimą dirbti, sutiko Šilutėje. Vyrui pravertė gebėjimas piešti.
„Kartą važiuodamas autobusu pro langą pamačiau stotelėje stovinčią merginą, vilkinčią taškuota suknele. Amūro strėlė pervėrė mano širdį, nutariau šią merginą žūtbūt susirasti“, – prisiminė Vladas.
Vėliau paaiškėjo, kad Regina ir jos draugė neturi kur gyventi. Tada Vladas įkalbėjo savo tetą išnuomoti šioms merginoms kambarį. „Dariau viską, kad tik nepaleisčiau Reginos iš savo akiračio“, – prisipažino pašnekovas.
Kai Vladas iš nuotraukos nupiešė Reginos portretą ir padovanojo, ji sutiko tekėti.
Pomėgį piešti portretus, lieti akvarele peizažus lakūnas išsaugojo iki šiol, tačiau vis neranda laiko rimčiau atsidėti dailei.
Kol sveikata leidžia, panevėžietis dar nori skraidyti, nors sulaukusiems 8-ojo dešimtmečio lakūnams nėra pratęsiama licencija.
V. Kensgailą gelbėja tai, kad iki šiol skraido su lakūnu S.Noreika, su kuriuo pirmą kartą kartu sėdo į atkurtos „Lituanicos“ kabiną.
Tai buvo 1983 metais. Režisierius Raimondas Vabalas tada kūrė filmą „Skrydis per Atlantą“.
Kad galėtų pavaizduoti Atlantą, režisierius R.Vabalas traukiniu nugabeno „Lituanicą“ iki Juodosios jūros.
Ten istorinę kopiją pilotavo lakūnas S.Noreika, nes V. Kensgaila, kaip partizanų ryšininko sūnus, sovietų valdžiai atrodė nepatikimas. Vėliau buvo filmuojama Latvijos aerodrome.
V. Kensgaila netgi išmokė aktorių Remigijų Sabulį, vaidinantį S.Darių, užvesti lėktuvą, priversti jį riedėti žeme ir stabdyti, bet pakilti į orą aktorius neturėjo piloto licencijos.
„Kadre atsidurdavo mano rankos ir kojos, o veidas būdavo aktoriaus R. Sabulio. Buvo juokingų akimirkų“, – prisiminė pašnekovas.
Tiriant istorinio lėktuvo nuolaužas panevėžiečiui buvo svarbu išsiaiškinti tragedijos priežastis.
Nelaimę galėjo nulemti ne tik lakūnų nuovargis, bet ir pinigų trūkumas, psichologinis spaudimas kuo greičiau leistis į žygį, nes buvo Amerikos lietuvių, nuogąstaujančių, kad surinkta labdara nedingtų.
S. Darius ir S. Girėnas tuomet už 3200 JAV dolerių iš bendrovės „Bellanca“ įsigijo šešiavietį keleivinį lėktuvą. Tolimam skrydžiui toks lėktuvas netiko, reikėjo naujo variklio, papildomų degalų bakų, matavimo prietaisų.
Patobulinus lėktuvą jame nebeliko durelių, todėl į kabiną pilotai įlipdavo per langą. Jie neturėjo nei radijo, nei parašiutų.
Užtat buvo galima pasiimti daugiau nei 3 tūkstančius litrų degalų.
Panevėžietis apskaičiavo, kad tokio kiekio degalų būtų užtekę ne tik perskristi Atlantą ir nusileisti Kaune, bet ir įveikti dar 800 kilometrų.
„Kodėl pritrūko degalų? Dėl techninių kliūčių. Kaip konstruktorius galiu pasakyti, kad nelabai kokybiškai buvo padaryti degalų bakų dangčiai“, – dalijosi mintimis pašnekovas.
1993-iaisiais V. Kensgaila su JAV gyvenančiu lietuviu aviatoriumi Edmundu Jasiūnu skrido maršrutu Kaunas–Soldinas–Kaunas. Šį tarptautinį skrydį finansavo E. Jasiūnas, kurio nebėra tarp gyvųjų.
2003-iaisiais minint skrydžio per Atlantą 70-metį „Lituanica“ vėl kilo į dangų ir apskriejo visą Lietuvą.
Susiejęs savo gyvenimą su aviacija V. Kensgaila savo sūnų pavadino Dariumi „Lituanicos“ piloto S.Dariaus garbei.
Darius, gimęs 1967-aisiais, pasekė tėvo pėdomis – yra lėktuvo „Boeing“ įgulos vadas.
D. Kensgaila baigė Riazanės srityje (Rusija) esančią Sasovo civilinės aviacijos mokyklą.
Kaip pilotas Darius pirmąjį krikštą gavo, kai 1991-aisiais su tėvu leidosi jo sukonstruotu žemės ūkio paskirties lėktuvu „Aušra“ į Stokholmą (Švedija), kur vyko naujų aviacijos kūrinių paroda.
Grįžtančius namo lietuvius sovietų naikintuvai nutupdė karinėje bazėje ir tardė, ką jie veikė kitoje Baltijos pusėje. Unikalų lėktuvą panevėžiečiams pavyko atgauti tik po rugpjūčio pučo Maskvoje.
Susižavėjęs aviacija V. Kensgaila tūkstančius valandų praleido ore, daug naktų – prie brėžinių, aukojo poilsį, atostogas ir dėl to nesigaili.
Ne kartą lakūnas mintyse rašė testamentą ir krimtosi, kad žmonai Reginai iki tol nepaaiškino, ką reikės daryti, kai jo nebebus.
Ne kartą buvo, kai beveik kilometro aukštyje lėktuvas imdavo gesti, tačiau iki žemės likus keliems metrams V. Kensgailai pavykdavo pakilti.
Gyvybę apsidraudęs lakūnas tik kartą atsidūrė ligoninėje, kai lūžo nosis ir buvo sužalotas veidas.
Tąsyk Gardamo bažnyčioje netoli Šilutės vyko atlaidai.
Kaip tyčia tą dieną V. Kensgaila buvo įpareigotas organizuoti aviacijos šventę Žemaičių Naumiestyje, kad žmonės rinktųsi į aerodromą, o ne į bažnyčią.
Per šventę V. Kensgaila skraidino lėktuvu ir žmones.
„Skrendu, jau reikia tūpti, bet ant tako kaip tyčia sustojo sunkvežimis, žiūriu, boluoja vien moterų skarelės. Nėra kur dingti – medžiai, sodyba, pasukau į šoną ir atsitrenkiau į elektros stulpą“, – prisiminė pilotas.
Po šio manevro sudužo jo lėktuvas, bet moterys nenukentėjo.
V. Kensgaila nėra prietaringas, bet likimu tiki. Sykį jis sapnavo, kad baigiasi degalai, lėktuvas smenga, čia pat žemė, staiga patraukia į save vairalazdę, išlygina lėktuvą, ir pabunda išmuštas šalto prakaito.
O kitą dieną Šilutė sulaukė ypatingų svečių – iš Maskvos atvyko vienas partijos sekretorius su palyda.
Mechanikams paruošus lėktuvą svečiai pakilo į orą.
Lakūnas pasuko Nemuno deltos, Kuršių marių link, kur atsiveria nuostabūs vaizdai. Žvilgtelėjęs į prietaisus V.Kensgaila sunerimo – benzino beveik nėra.
Pasuko atgal, bet pakeliui į aerodromą užgeso lėktuvo variklis. Lakūnui pavyko laimingai nusileisti. Jei į prietaisų skydelį jis būtų žvilgtelėjęs keliomis sekundėmis vėliau, niekas nebūtų likęs gyvas.
6411
Tiek kilometrų per 37 val. 11 minučių S.Darius ir S.Girėnas nuskrido lėktuvu „Lituanica“ nė karto nenusileidę. 1933-iaisiais šis rezultatas pagal skridimo tolumą pasaulyje buvo antras.
Sukūrė net tris kopijas
Panevėžietis V.Kensgaila sukūrė tris „Lituanicos“ kopijas. Pirmoji naudota 1983-iaisiais režisieriui R.Vabalui filmuojant kino juostą „Skrydis per Atlantą“.
Antroji kopija kabo Vilniaus oro uoste.
Trečioji kopija – Atlantą perskridusio lėktuvo modelis, keturiskart sumažintas ir sveriantis apie 60 kilogramų – puošė Lietuvos paviljoną pasaulinėje parodoje „Expo 2010“ Šanchajuje.
Parodai pasibaigus kopija nugabenta į Londoną ir puošia lietuvių restoraną „Lituanica“.
