Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) įgyvendino kvartero nuogulų erdvinį geologinį kartografavimą Zarasų plote. Atliekant kartografavimą sudaryti žemėlapiai – kvartero geologinis, geomorfologinis ir litomorfogenetinio rajonavimo – pateikia išsamią informaciją apie Zarasų ploto nuogulų litologiją, amžių, kilmę, paplitimą ir reljefą, rašoma LGT pranešime žiniasklaidai.
Ledyno pėdsakai Zarasų reljefe
„Paskutinis ledynas, vadinamas Viršutinio Nemuno, Zarasų regione paliko išskirtinį paveldą – glacialines, fliuvioglacialines bei limnoglacialines nuogulas ir iš jų suformuotus kraštovaizdžius. Kalvos ir gūbriai, keimai, plokščiakalvės, ozai bei keiminės terasos – ne tik įdomios reljefo formos, bet ir įrodymai, kaip prieš tūkstančius metų iš Skandinavijos atslinkęs ledynas ir jo tirpsmo vandenys kūrė žemės paviršių.
Šios ledyninės nuogulos, susidedančios iš moreninio priesmėlio, smėlio, molio ir kitų medžiagų, – svarbi geologinių tyrimų dalis“, – sako A. Jusienė.
Ozai – siauri, vingiuoti pylimai– vieni įspūdingiausių ledynmečio paliktų darinių, dažnai vadinami ledo upių keliais. Jie susiformavo, kai ledyno plyšiuose ir tuneliuose tekančios upės užpildė juos smėliu ir žvyru. Zarasų regione ozai ne tik išsiskiria vingiuota forma, bet ir pasakoja apie ledyno vidaus procesus. Tai reljefo dariniai, kurie padeda nustatyti ledynų slinkimo kryptį bei nuledėjimo seką.
Įdomu, kad kai kurių ozų ilgis gali siekti kelis kilometrus, o jų vingiuotumas panašus į dabartines upes, tarsi ledynai būtų palikę savo „parašą“. Zarasų plote ilgiausias ozas siekia 2,655 km.
Keimai ir keiminės terasos – ledyno tirpsmo vandens suformuotos reljefo detalės, dažnos Zarasų plote. „Keimai, apvalios taisyklingos formos kalvos, susidarė, kai tirpsmo vandenys ledo protirpose suklostė molį, aleuritą, smėlį arba žvyrą. Šie dariniai vertingi ir išteklių požiūriu, nes juose gausu statybinių medžiagų.
Keiminės terasos – tai aikšelės, sudarytos iš smėlio, žvyro arba molio, kuriuos suklojo ledyno tirpsmo vandenys, tekėdami arba patvenkti tarp tirpstančio ledyno pakraščio ir stataus kalvoto masyvo, kalvos ar gūbrio šlaito“, – aiškina geologė.
Iš erozinių ledynmečiu susiformavusių elementų šiame regione įspūdingiausios yra rinos, kurių dugnuose telkšo ežerų virtinės, dažnos įvairaus dydžio pelkės, o stačius šlaitus raižo griovos ir raguvos.
Zarasų regiono kraštovaizdį papildo Šventoji, šioje teritorijoje didžiausia Nemuno baseino upė. Jos vingiai ir terasos – aiškūs poledynmečio pėdsakai. „Upei tekant iš ledlaikio paveldėtais eroziniais kloniais ir toliau gilinant savo vagą, susiformavo įvairaus pločio viršsalpinės terasos ir salpa, stačiuose šlaituose išsivystė gilių raguvų ir griovų tinklas“, – sako A. Jusienė. Šios gamtos sukurtos formos ne tik kuria įspūdingą kraštovaizdį – jose aptinkama retų augalų rūšių.
Vėlyvajame ledynmetyje ir holocene vykę geologiniai procesai performavo paskutinio ledyno ir jo tirpsmo vandenų sukurtą paviršių. Vienas tokių – termokarstas, kai ledynui atsitraukus pradėjo tirpti po nuosėdomis palaidoti ledo luistai. Ledui ištirpus atsiradusios tuštumos sukelia paviršiaus nusėdimą, suformuodamos įdubas. Kai vanduo užpildo įgriuvusias vietas, susiformuoja ežeras, kuris vėliau, pasikeitus hidrodinaminiam režimui, gali virsti pelke.
Įdomu tai, kad daugelis Zarasų regiono mažų ežerų – šio proceso rezultatas. Termokarstinės įdubos jautrios klimato kaitai – šie ežerai gali keistis ar net išnykti, jei keisis gruntinio vandens lygis.
Zarasų regionas galėtų būti vadinamas gyvu ledynmečio muziejumi, kur kiekvienas kraštovaizdžio elementas turi savo istoriją. Beje, ledynmečio reljefas veikė ir žmonių gyvenimą. Ozai bei kalvos dažnai tapdavo pirmųjų gyventojų gyvenviečių vietomis, nes iškilesnės vietovės buvo geriau apsaugotos nuo užliejimų. Be to, kai kurie archeologiniai radiniai rodo, kad Zarasų regionas galėjo būti apgyvendintas netrukus po ledyno atsitraukimo.
Kartografavimo duomenys
Tyrimų metu išgręžti 2127 gręžinukai iki 1,2 m gylio, iškasti 128 šurfai, nuvalytos ir aprašytos 36 prakasos bei 12 karjerų sienelių. Visi stebėjimo taškai buvo pažymėti faktinės medžiagos žemėlapyje. Laboratorijose atlikta granuliometrinė analizė, skirta paviršinių nuogulų litologijai patikslinti.
Atlikti tyrimai atskleidė, kad Zarasų plote vyrauja kraštinės glacialinės nuogulos, susijusios su paskutinio ledyno (Viršutinio Nemuno) ir jo tirpsmo vandens veikla. Vyraujančios nuogulos – moreninis priesmėlis ir priemolis, smėlis bei molis – formuoja kalvas, gūbrius, plokščiakalves, keimus, ozus ir keimines terasas. Išskirti dideli prieledyninių limnoglacialinių nuosėdų ir fliuvioglacialinių nuogulų plotai, sukloti Dusetų ežeriniame duburyje ir kitose vietovėse.
Reljefą formavo ir vėlesni procesai: termokarstas, pelkėdara, upių tinklo raida bei šlaitų gravitaciniai procesai.
Teritorijoje išskirtos trys ryškios makroformos: Sėlių aukštuma, Sėlių plynaukštė (anksčiau vadinta Vakarų Aukštaičių plynaukšte) ir Aukštaičių aukštumos fragmentas – Vaiskūnų moreninis masyvas. Šios geomorfologinės makroformos suteikia svarbių duomenų apie teritorijos geologinę raidą.
Be to, nustatyta 10 naujų smėlio ir žvyro prognozinių plotų, galinčių tapti svarbiais naudingųjų iškasenų šaltiniais.
Sudarytuose žemėlapiuose atsispindi išsami Zarasų ploto kvartero nuogulų storymės viršutinės dalies geologinė sandara – vertingas pagrindas tolesniems hidrogeologiniams, inžineriniams geologiniams, ekogeologiniams tyrimams bei teritorijų planavimui. Šie duomenys taip pat reikšmingi naudingųjų iškasenų paieškai.
