Iš pradžių pasiūlyti 250 mlrd. dolerių per metus sukėlė didžiulį besivystančių šalių bei ekspertų pasipiktinimą ir pilietinės visuomenės protestus. Tačiau ir kiek didesnė – 300 mlrd. dolerių – suma sutikta su didžiuliu besivystančių šalių nepasitenkinimu, rašoma „Klimato reporterių“ pranešime žiniasklaidai.
2015 metų Paryžiaus klimato susitarimas numato, jog didžiausios pasaulio teršėjos – už klimato krizę atsakingos turtingos, išsivysčiusios Šiaurės šalys – įsipareigoja finansiškai remti klimato kaitos labiausiai pažeidžiamas, besivystančias Pietų šalis.
2009 metais šalys sutarė, jog šiam tikslui iki 2020 metų kasmet bus skiriama 100 mlrd. JAV dolerių, tačiau susitarimo neįgyvendino. Vėliau terminas buvo pratęstas iki 2025 metų, taigi, šiai datai nenumaldomai artėjant, pagrindinis dėmesys Azerbaidžano sostinėje Baku šiemet buvo sutelktas į klimato finansus.
Finansavimo poreikis ir skurdi realybė
Konferencijai beveik pasibaigus, už uždarų durų paskutinę minutę parengtame susitarimo juodraštyje įrašytas 250 mlrd. JAV dolerių per metus finansinis tikslas sukėlė didžiulį klimato krizės labiausiai pažeidžiamų Globalių Pietų valstybių, klimato ekspertų bei aktyvistų pasipiktinimą ir buvo pavadintas „juokingu“, „nuviliančiu“, „siutinančiu“, „spjūviu į veidą“, „visiška katastrofa“ „įžeidimu“, „trupiniais“, „pokštu“, „placebu“, „didžiuoju išsivysčiusių šalių pabėgimu nuo atsakomybės“, „pokerio žaidimu su žmonių gyvybėmis“, „panieka pažeidžiamiems žmonėms“, „mirties nuosprendžiu“ ir kitais ne itin maloniais epitetais.
Svarbu akcentuoti, kad iš pradžių pasiūlytas 250 mlrd., o galutiniu susitarimu patvirtintas 300 mlrd. dolerių kiekybinis kovos su klimato kaita finansavimo tikslas yra tik siektina suma, kuri galios iki 2035 metų.
Remiantis ankstesne patirtimi, galima tikėtis, kad 300 milijardų vargu, ar bus sukaupta jau artimiausiu laiku, „čia ir dabar“. Greičiau galima tikėtis, kad prie šios ribos bus artėjama pamažu, taip pat, kaip jau vyko siekiant šimto milijardų. Minimali finansinio tikslo suma („grindys“) susitarimo juodraštyje įdėta, tačiau bent kol kas ji, deja, bus labiau vertinama kaip „lubos“.
Konferencijos metu paskelbtoje Aukščiausio lygio nepriklausomos klimato finansų ekspertų grupės ataskaitoje konstatuojama, kad tikslinis finansų poreikis iki 2035 metų turėtų sudaryti mažiausiai 1,3 trln. JAV dolerių per metus. Besivystančios šalys aktyviai pasisakė už šią sumą, tačiau toks skaičius buvo pripažintas tik siektinu tikslu, „kviečiant visus veikėjus prisidėti“ prie to, kad klimato veiksmų finansavimas iš viešųjų ir privačių šaltinių iki 2035 metų būtų padidintas bent iki 1,3 trln. dolerių per metus.
Tai reiškia, jog šią sumą sudarys ne tiesioginės dotacijos, o privačios investicijos ir nauji galimi pinigų šaltiniai, tokie kaip mokesčiai už iškastinį kurą.
Kaip užpildyti finansavimo spragą?
Savanoriškai prisidėti prie 300 mlrd. dolerių sumos taip pat raginamos besivystančios šalys. Ši nuostata ypač taikytina kylančios ekonomikos šalims, tokioms kaip Kinija ir kitos sparčiai augančios valstybės. JAV ir Europos Sąjunga reikalavo, kad išlaidos būtų padalytos teisingiau, peržengiant dar 1992 metų susitarimais nubrėžtas tradicinio turtingojo pasaulio ribas. Kinija yra didžiausia pasaulyje teršėja, Indija užima trečiąją, Brazilija – aštuntąją vietą, nors šios šalys ir nėra laikomos išsivysčiusiomis.
Siekiant pašalinti kovos su klimato krize finansavimo spragą, pernai Dubajuje vykusios pasaulinės klimato konferencijos metu įkurta Pasaulinė solidarumo mokesčių darbo grupė, kurios pagrindinis tikslas – analizuoti naujų klimato arba vadinamųjų solidarumo mokesčių potencialą.
Atsižvelgiant į tai, kad didelė ekonomikos dalis teršia planetą, tačiau mažai prisideda prie klimato kaitos stabdymo, darbo grupės misija yra pristatyti alternatyvas efektyviems, pamatuotiems ir teisingiems mokesčiams daug teršalų į aplinką išskiriantiems sektoriams.
Šiuo metu egzistuoja net keletas galimų solidarumo mokesčių alternatyvų, įskaitant ypatingai taršių laivybos ir aviacijos sektorių taršos mokesčius, iškastinio kuro gavybos, finansinių sandorių mokesčius, taip pat ypatingai daug elektros energijos reikalaujančio kriptovaliutų kasimo, plastiko gamybos ar itin didelės vertės turto apmokestinimą.
Pasaulinė solidarumo mokesčių darbo grupė analizuoja kiekvieno iš šių mokesčių techninius ir politinius aspektus bei potencialų jų pritaikomumą. Galutinį sprendimą dėl naujo mokesčio (ar mokesčių) planuojama priimti kitų metų rugsėjį, aštuoniasdešimtosios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos metu.
Galimos naujų solidarumo mokesčių alternatyvos
Iškastinio kuro apmokestinimo srityje Pasaulinė solidarumo mokesčių darbo grupė pateikia finansinių priemonių kompleksą, kuris apima mokesčius už iškastinio kuro gavybą, iškastinio kuro kompanijų viršpelnių apmokestinimą, taip pat – padidintą minimalų tarptautinio pelno mokesčio tarifą arba mišrią mokestinę priemonę, kurią valstybės taikytų skirtingai, tačiau ji turėtų atitikti minimalų tarptautinį standartą.
Darbo grupės duomenimis, aviacijos degalų mokestis, įskaitant privačių reisų ir bilietų prabangiems skrydžiams apmokestinimą bei mokesčius, taikomus dažniems skrydžiams, priklausomai nuo struktūros ir apimties, galėtų padėti surinkti nuo 19 iki 164 mlrd. JAV dolerių, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų apmokestinimas jūrų laivybos sektoriuje – dar iki 127 mlrd. dolerių per metus.
Taip pat norima atgaivinti visuotinį finansinių sandorių mokestį. Toks mokestis galėtų siekti 0,1 proc. nuo akcijų ir obligacijų vertės ir 0,01 proc. išvestinėms finansinėms priemonėms. Apmokestinus kiekvieną sandorį net ir tokiu mažu mokesčiu, įmanoma surinkti milijardines sumas, nes pasaulinių finansų rinkų apyvarta matuojama trilijonais.
Greta šių pagrindinių sektorių apmokestinimo taip pat siūlomos papildomos solidarumo mokesčių alternatyvos, tokios kaip plastiko gamybos mokestis, nustačius 60–90 dolerių kainą už toną, kriptovaliutų kasybos mokestis, vieną kilovatvalandę apmokestinus 0,045 dolerio, ir vadinamasis „milijardierių mokestis“, 2 proc. tarifu apmokestinant labai didelės vertės turtą. Atitinkamai šie mokesčiai galėtų padėti surinkti 25–35 mlrd., 5,2 mlrd. ir 200–250 mlrd. dolerių per metus.
„The Guardian“ aplinkosaugos apžvalgininkės Fionos Harvey teigimu, „politiškai“ patys realiausi iš pateiktų alternatyvų – aviacijos ir laivybos mokesčiai. Kitame jos pasiūlytos vertinimo skalės gale – „milijardierių mokestis“ bei visuotinis anglies dioksido mokestis (angl. carbon tax). Apie pastarąjį F. Harvey apgailestaudama rašo: „Nors pasaulinis anglies dioksido mokestis buvo dažnai siūlomas, pasirodė, kad jį pernelyg lengva užpulti priešininkams, pavyzdžiui, iškastinio kuro bendrovėms, tad jis niekada nebuvo įgyvendintas.“
