Sausra tęsiasi daugiau nei metus
Sausra – tai dažniausiai kritulių trūkumo sukeltas neįprastai sausų orų laikotarpis. Dėl klimato kaitos šis reiškinys intensyvėja, dažnėja ir atneša vis didesnių ekonominių ir socialinių nuostolių. Amazonės regione sausasis sezonas įprastai tęsiasi nuo birželio iki spalio, o šiais metais sausra ypač stipri. Nors sausros dažniausiai vertinamos pagal antžeminius duomenis, prie didelio mastelio matavimų prisideda ir Žemės stebėjimo palydovai.
Remdamiesi palydovų teikiamais infraraudonojo spektro ilgabangės spinduliuotės dalies duomenimis ir antžeminių matavimo stočių CHIRP (angl. Climate Hazards Center InfraRed Precipitation with Station data), sužinome apie kritulių kiekį beveik visame pasaulyje.
Jų pagrindu apskaičiuojamas SPI indeksas, rodantis kritulių anomalijas konkrečiu laikotarpiu. 2023 m. lapkričio – 2024 m. spalio SPI-12 indeksas rodo, kad sausringos sąlygos, palyginti su ankstesnių 30 metų kritulių duomenimis, vyravo didelėje dalyje Brazilijos, Bolivijos ir Paragvajaus.
Didelėje dalyje Amazonės regiono SPI rodiklis yra žemesnis nei 2, o tai reiškia ypač stiprią sausrą. Brazilijos nacionalinis stichinių nelaimių stebėsenos ir išankstinio perspėjimo centras (CEMADEN) nustatė, kad nuo sausros, prasidėjusios dar 2023 m. antroje pusėje, labiausiai kenčia šiaurės, vidurio vakarų ir pietryčių regionai.
Ši sausra susijusi ne tik su El Niño reiškiniu, bet ir su šiuo metu neįprastai šiltu Šiaurės Atlanto regionu. Dabartinės sausros mastas yra maždaug dvigubai didesnis nei 2015–2016 m., kai pastarąjį kartą regione fiksuotas El Niño.
Brazilijoje – žemiausias upių lygis per šimtmetį
Dažniausios sausrų pasekmės – sumažėjęs upių nuotėkis, krentantis vandens telkinių lygis ir pažeistos ekosistemos. Palydovo „Sentinel-2“ netikros spalvos vaizduose matome nukritusį Rio Negro ir Amazonės upės lygį šalia Manauso miesto šiaurės Brazilijoje.
Amazonės upės lygis, matuojamas Manauso uoste, spalio mėnesį nukrito žemiausiai per daugiau negu šimtą metų, sutrikus šiame regione itin svarbiam vandens transportui, uždaryti uostai prie Amazonės intakų – Rio Negro ir Rio Madeiros upės.
Sunkumų patyrė ir energetikos sektorius. Šalyje, kurioje daugiau nei pusė elektros energijos išgaunama hidroelektrinėse, buvo svarstoma sugrąžinti vasaros laiką, kurio atsisakyta 2019 m.
Remiantis „Sentinel-6“ radaro altimetro duomenimis, neįprastai žemas ežerų lygis fiksuotas ir Manauso miesto regiono ežeruose Tefe, Mamia, Ariau, Faro, Erepecu. Apie 60 km į rytus nuo Manauso „Sentinel-2“ nuotraukos taip pat fiksavo visiškai išdžiūvusį Grande de Manacapuru ežerą.
Gaisrai Amazonės miškuose ir Pantanalyje
Spartus gaisrų plitimas – dar viena sausros pasekmė. Per pirmuosius devynis 2024 m. mėnesius gaisrai išdegino 2,6 proc. Brazilijos teritorijos, o tai 1,5 karto daugiau nei per tą patį laikotarpį 2023 m. Sausra rudenį alina ir Pantanalį – didžiausią šlapynių sistemą pasaulyje. Išsidėsčiusi Brazilijoje, Bolivijoje ir Paragvajuje, Pantanalio teritorija tokia didelė, kad plotu prilygsta visoms trims Baltijos valstybėms kartu sudėjus.
Pantanalio šlapynių masyve vien rugsėjį išdegė 318 tūkstančių hektarų teritorijos. Palydovinėse nuotraukose matomi degantys Pantanalio plotai šalia Bolivijos ir Brazilijos sienų. Naudojant SWIR, NIR ir raudonojo spektro nuotraukas, rudai išryškėja milžiniški išdegę plotai (1 pav.).
Amazonės miškuose taip pat fiksuojama daugiausia miškų gaisrų per pastaruosius du dešimtmečius. Šiais metais jau išdegė daugiau kaip 62 tūkstančiai kvadratinių kilometrų ploto. Degant miškams į atmosferą išsiskiria dideli kiekiai anglies dioksido ir kitų teršalų, kurie prisideda prie klimato kaitos ir daro įtaką oro kokybei už tūkstančių kilometrų. Drėgnuose atogrąžų miškuose, tokiuose kaip Amazonės, gaisrai kyla labai retai ir beveik vien dėl žmogaus veiklos.
