Dešimtmečius trukęs destruktyvus žemės naudojimas ir netinkamas vandens išteklių valdymas susidūrė su žmogaus sukelta klimato krize ir sukėlė „precedento neturintį stresą“ Didžiajam vandens apytakos ratui.
Didysis vandens apytakos ratas – tai sudėtinga sistema, kuria vanduo juda aplink Žemę.
Vanduo išgaruoja iš žemės (taip pat iš ežerų, upių ir augalų) ir kyla į atmosferą didelėmis garų sankaupomis, galinčiomis nukeliauti didelius atstumus. Tuomet garai atvėsta, kondensuojasi ir galiausiai lietaus ar sniego pavidalu grįžta į žemę.
Šio ciklo sutrikimai jau dabar sukelia daug sunkumų. Beveik 3 mlrd. žmonių susiduria su vandens trūkumu. Žemdirbystė skursta, o miestai smenga žemyn, nes po jais nebėra požeminio vandens.
Jei nebus imtasi skubių veiksmų, pasekmės bus dar katastrofiškesnės. Ataskaitoje teigiama, kad vandens krizė kelia grėsmę daugiau kaip 50 proc. maisto produkcijos auginimui. Taip pat kyla pavojus, kad iki 2050 m. šalių BVP sumažės vidutiniškai 8 proc., o mažas pajamas gaunančiose šalyse nuostoliai gali būti daug didesni – iki 15 proc.
„Pirmą kartą žmonijos istorijoje Didįjį vandens apytakos ratą išvedėme iš pusiausvyros. Krituliais, kaip gėlo vandens šaltiniu, nebegalime pasikliauti“, – sakė vienas iš Pasaulinės vandens ekonomikos komisijos pirmininkų ir ataskaitos autorių Johanas Rockströmas.
Klimato kaitos įtaka – nepaneigiama
Ataskaitoje išskiriamas „mėlynasis vanduo“ – vanduo ežeruose, upėse ir vandeninguose sluoksniuose – ir „žaliasis vanduo“ – dirvožemyje ir augaluose sukaupta drėgmė.
Ataskaitoje teigiama, kad žaliojo vandens atsargos ilgą laiką buvo ignoruojamos, tačiau dabar žinoma, kad jis yra labai svarbus vandens ciklui. „Žaliasis vanduo“ grįžta į atmosferą, kai augalai išskiria vandens garus ir taip sukuria apie pusę visų sausumoje iškrintančių kritulių.
Ataskaitoje taip pat konstatuojama, kad vandens ciklo sutrikimai glaudžiai susiję su klimato kaita.
Stabilus „žaliojo vandens“ tiekimas yra gyvybiškai svarbus augmenijai, kuri kaupia planetą šildantį anglies dioksidą. Tačiau dėl žmonių daromos žalos, įskaitant šlapžemių naikinimą ir miškų kirtimą, augalai nyksta, sugeria mažiau anglies dvideginio ir spartėja visuotinis atšilimas. Savo ruožtu dėl klimato kaitos sukelto karščio džiūsta žemė, mažėja drėgmė ir didėja gaisrų pavojus.
Krizė tampa dar aktualesnė dėl didžiulio vandens poreikio. Ataskaitoje apskaičiuota, kad vidutiniškai žmonėms reikia mažiausiai 4 000 litrų per dieną, kad galėtų gyventi „oriai“, o tai gerokai daugiau nei 50–100 litrų, kurių, Jungtinių Tautų teigimu, reikia pagrindiniams poreikiams tenkinti. Tai taip pat daugiau, nei dauguma regionų galės gauti iš vietinių šaltinių.
Richard Allan, Anglijos Readingo universiteto klimato mokslų profesorius, sakė, kad ataskaitoje „piešiamas niūrus vaizdas, kaip dėl žmogaus veiklos sutrinka vandens apytakos ratas – brangiausias gamtos išteklius, kuris galiausiai palaiko mūsų pragyvenimo šaltinius“.
Žmogaus veikla „keičia mūsų žemės ir oro struktūrą, dėl to šyla klimatas, stiprėja ekstremalios drėgmės ir sausros, o vėjo ir kritulių srautai tampa neadekvatūs“, – pridūrė R.Allanas.
Krizę galima įveikti tik geriau valdant gamtos išteklius ir smarkiai mažinant planetą šildančią taršą, sakė jis CNN.
Ataskaitos autoriai teigia, kad pasaulio vyriausybės turi pripažinti vandens apytakos ratą „bendruoju gėriu“ ir spręsti šią problemą kolektyviai.
Šalys yra priklausomos viena nuo kitos ne tik dėl sienas kertančių ežerų ir upių, bet ir dėl atmosferoje esančio vandens, kuris gali nukeliauti milžiniškus atstumus, o tai reiškia, kad vienoje šalyje priimti sprendimai gali sutrikdyti kritulių kiekį kitoje šalyje.
Parengta pagal CNN inf.
