Ahu Tahai („ten, kur leidžiasi saulė“) ir dar maždaug 600 statulų buvo pastatytos maždaug 1100–1700 m. kaip Rapa Nui protėvių atvaizdas. Stoiški monolitai saugojo kovojančius polineziečių klanus, atlaikė kolonizatorių plėšikavimus ir britų, kurie, kaip teigiama, XX a. 7-ajame dešimtmetyje nuomavę salą naudojo statulas kaip taikinius, šaudymą.
Tačiau naujausias statulų priešas gali būti pats svarbiausias – klimato krizė. Ahu Tahai veidas pamažu prarado savo pirminius bruožus, įskaitant nosį ir akių duobutes. Kadaise buvusios iškilios rankos dabar yra susiliejusios su kūnu.
„Dėl uolienų sluoksnių erozijos raštai nyksta“, – sako Daniela Meza Marchan, vietinės bendruomenės, prižiūrinčios šventąsias salos archeologines vietas, atstovė.
Per pastaruosius tris dešimtmečius saloje gerokai sumažėjo kritulių, tačiau dažniau pasitaiko stipresnės liūtys.
„Orai daug ekstremalesni nei anksčiau. Iškrenta daug kritulių, o po jų seka ilgesni sausros laikotarpiai. Šios liūtys yra pražūtingos moajams, kurie iškalti iš minkštos vulkaninės uolienos, vadinamos tufu. Medžiagos, kuri iš prigimties yra jautri pažeidimams, ją ardo vėjas ir lietus“, – sako ji.
D. Meza Marchan restauruoja labiausiai pažeistus moajus, nuvalydama invazinius mikroorganizmus, tokius kaip kerpės ir samanos, ir apdorodama akmenį specialiu preparatu, kad jis sustiprėtų, o po to – vandens repelentu, kad būtų apsaugotas nuo lietaus žalos.
Tai brangus procesas, kurį dar labiau apsunkina įtempti Rapa Nui gyventojų ir už 3700 km esančios Čilės vyriausybės, kuri 1888 m. aneksavo salą, santykiai.
Pasak D.Meza Marchan, specializuotų produktų gabenimas iš Italijos į atokią Ramiojo vandenyno salą yra pernelyg brangus dėl Čilės importo mokesčių, kurie atsieina daugiau nei patys produktai.
Paskutinį kartą D. Meza Marchan moajų apsaugos darbus atliko 2017 m. ant Ahu Huri a Urenga statulos – vienintelio moajo su keturiomis rankomis. Darbai truko tris mėnesius ir buvo atliekami kartu su italų specialistais, Čilės nacionaline miškų tarnyba ir čiabuvių bendruomene.
Tarp kitų svarbių išsaugojimo darbų buvo ir Ahu Tongariki, 15 moajų statulų rytinėje salos dalyje, restauravimas 2003–2006 m. Taip buvo siekiama ištaisyti XX a. dešimtajame dešimtmetyje nesėkmingai atliktus restauravimo darbus, kai kai kurios statulos buvo neteisingai pastatytos ir buvo naudojami netradiciniai metodai. Projektas, kurį finansavo UNESCO ir Japonija, apėmė ahu, arba aukuro, ant kurio pastatytos moai, restauravimą ir statulų hidroizoliaciją.
Kitas paveldosaugininkės projektas – sutvarkyti daugybę moajų, nukentėjusių nuo 2022 m. kilusio gaisro. Tuomet ugnis nusiaubė 100 hektarų nacionalinio parko teritoriją ir apdegino dešimtis statulų. Dėl istorinės sausros jis sparčiai plito ir tapo vienu iš katastrofiškiausių gaisrų saloje – tai, sako ekspertai, dar viena klimato krizės pasekmė.
Dabar projektus prižiūri Ma'u Henua žmonės, užtikrindami, kad jie atitiktų griežtus kokybės kriterijus. Vietos bendruomenė yra atsakinga už vietovių, kurioms labiausiai reikia skubaus dėmesio, atrinkimą, tačiau ji turi gauti Čilės nacionalinės paminklų tarybos, priklausančios vyriausybės Kultūros ministerijai, leidimą.
Nuo praėjusių metų Čilės biudžetas, skirtas pasaulio paveldo objektų išsaugojimui, padidėjo keturis kartus – iki 690 mln. pesų (apie 38 mln. eurų). Jis bus padalytas 15 projektų Čilės teritorijose, o dalis lėšų bus skirta penkiems gaisro apgadintiems moajams atkurti. Tačiau neplanuojama išsaugoti sparčiai nykstančių figūrų, tokių kaip Ahu Tahai.
Pilar Vicuña, UNESCO kultūros direktorė Santjage, giria Čilės vyriausybę už tai, kad ji padidino biudžetą moajų atstatymui, tačiau ji pritaria D.Meza Marchano nuogąstavimams.
„Bendradarbiavimas vyksta tik tam tikruose projektuose. Mums reikia išsaugojimo strategijos, kad galėtume po truputį judėti pirmyn“, – sako ji.
Tačiau kai kurie žmonės projektą vertina atsargiai. Bety Rapa jau daugiau kaip 30 metų dirba gide Rapa Nui. „Mes vis dar neturime galutinės informacijos apie tai, kas iš to išeis“, – sako ji.
Ji savo akimis matė, kaip nyksta moai, ir žino, kad laiko lieka vis mažiau.
„Visi čia klausia, kodėl nėra nuolatinio išsaugojimo plano, bet mes gauname lėšų lašelinę. Valstybė iš moajų gauna pelno, jie yra turistų traukos objektas, tačiau nerodo jokio realaus intereso juos saugoti“, – sako ji. „Moai yra daugiau nei tik dekoratyvinis daiktas. Jie yra mūsų protėvių atvaizdas“, – priduria gidė.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
