Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros vedėjos prof. dr. Laimos Česonienės teigimu, anksčiau nei rugpjūčio viduryje 20 laipsnių perkopusi Baltijos jūros temperatūra turi kelti ne džiaugsmą, o nerimą, nes tai signalas, kad pamažu artėjame ekologinės katastrofos link, skelbiama VDU ŽŪA pranešime spaudai.
Išgyvename rekordų dešimtmetį
„Pradėkime nuo to, kad didelė visuomenės dalis dar apskritai tebeneigia, jog klimato kaita yra apokaliptinis reiškinys. Esą klimatas kito visuomet – mūsų planeta tai šąla, tai šyla. Bet klimato pokyčiai niekada nebuvo tokie spartūs.
Įsiklausykime, ką kalba Lietuvos ir pasaulio meteorologai: rekordiškai karštas birželis, rekordiškai karšta liepa, rekordinės liūtys, potvyniai ir netgi žiemą atpučiami rekordiniai šalčiai dėl tirpstant ledynams besikeičiančių vandenynų stovių – pastaruosius 10 m. tik ir girdime apie tokius rekordus, ir tai yra vienareikšmė žinia apie ištikusią klimato krizę“, – kalba VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto prof. dr. L. Česonienė, pastebinti, kad dėl keičiantis klimatui prarastų buveinių pakanka išnykti vienai rūšiai ir atsiranda pavojus visai ekosistemai.
Neigiamą poveikį vietos ekosistemoms daro ir įsigalinčios naujos agresyvios invazinės rūšys, kurioms šylantis mūsų klimatas labai tinka.
Pasak pašnekovės, Lietuvos daržininkai jau spėjo patirti, kokius nuostolius neša invazinis šliužas luzitaninis arionas. Keičiantis klimatui keičiasi ir vietinių rūšių elgesys.
Eglės dėl ilgai besitęsiančių sausrų nuolat yra stresinės būsenos, kuri ypač kenkia seniems medžiams, nes dėl streso silpnėja jų imuninė sistema.
Ir tuo sėkmingai naudojasi vietiniai vabzdžiai žievėgraužiai tipografai – eglės ir eglynai Lietuvoje šių vabzdžių yra pakenkti masiškai – tai akivaizdžiai mato ne tik miškininkai, bet ir visa visuomenė.
Privalome išmokti valdyti klimato rizikas
Hidroekosistemų srityje dirbanti VDU ŽŪA atstovė teigia, kad klimato krizė labiausiai veikia vandens išteklius ir jų ekosistemas.
„Kauno hidrometeorologijos stoties duomenys, kuriuos mokslininkai analizuoja nuo 1949 m., atskleidžia vykstantį spartų aplinkos oro temperatūros didėjimą. Dėl to didėja ir paviršinio vandens temperatūra.
Jeigu XX a. vidutinė paviršinio vandens temperatūra svyravo 10–20 laipsnių – vienais metais truputį nukrisdavo, kitais – pakildavo, tai pastarąjį dešimtmetį ji tik kyla. Stebint kritulių kiekius, to paties teigti negalima.
Sulaukiame ir ilgai besitęsiančių sausrų, ir rekordiškai daug kritulių, tačiau nematome tiesinės priklausomybės tarp kritulių kiekio ir metų.
Gąsdina kitkas – tai dažnėjantys ekstremalūs reiškiniai“, – su nerimu kalba prof. dr. L. Česonienė, neabejojanti, kad klimato kaitos žmonija greituoju laikotarpiu sustabdyti neturi galių. Todėl galvodami apie ateitį turime didinti dėmesį aplinkos apsaugai bei išmokti prisitaikyti prie ekstremalių reiškinių, taikydami inovatyvius inžinerinius bei kitokius sprendimus.
„Privalome išmokti valdyti iššūkius, susijusius su kritulių pertekliumi ir trūkumu: kaupti juos specialiai įrengtuose rezervuaruose, kad užklupus „juodai dienai“, t. y. sausrų laikotarpiams, turėtume kuo drėkinti augalus, nes upės ir kiti paviršiniai vandens telkiniai per sausras nusenka. Taip pat turime galvoti apie inžinerines inovacijas pajūrio regione, kuris vis dažniau kenčia nuo potvynių“, – situaciją komentuoja prof. dr. L. Česonienė.
Mirusiose Baltijos jūros zonose – tarsi niūriausio fantastinio filmo scenarijuje
Didžiausią nerimą mokslininkei kelia šylantis Baltijos jūros vanduo, nes, pašnekovės žodžiais, „išaušus dienai X“, kai jau negalėsime į Baltiją įbristi, taisyti padėtį bus per vėlu.
„Mūsų Baltija – viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Eutrofikacijos lygmuo joje labai aukštas. Tai reiškia, kad vyksta spartūs ekosistemos pokyčiai, spartus dumblių ir vandens augalų viešėjimas, sukeltas tirpių azoto ir fosforo junginių pertekliaus, nes vandens ekosistemos yra ypač jautrios fosforo kiekio didėjimui“, – aiškina VDU ŽŪA atstovė.
Profesorės teigimu, Baltijos jūroje yra visiškai negyvų zonų, kurių visuma jau didesnė už Lietuvos teritoriją. Deguonies koncentracija tuose plotuose mažesnė nei 2 mg/l. Jūros florai ir faunai palankioje terpėje ši koncentracija turėtų būti gerokai didesnė.
„Mirusiose Baltijos jūros zonose tarsi niūriausio fantastinio filmo scenarijuje vandenyje vyrauja vandenilio sulfidas, metano dujos, vyksta spartūs puvimo procesai. Ir šios zonos plečiasi.
Eutrofikaciją skatina į jūrą tebepatenkančios neišvalytos pramonės ir gyventojų ūkių nuotekos, taip pat iš žemės ūkio plotų su paviršiniais vandenimis sutekantys mineralinių trąšų likučiai.
Pastebimai kylanti jūros vandens temperatūra eutrofikacijos procesą dar labiau spartina. Dar pridėkime į Baltiją patenkantį mikroplastiką, medikamentus, įvairias pavojingas medžiagas“, – vardija pašnekovė, ironizuojanti, kad palyginti su visa šia Baltijos jūrai tenkančia „puokšte“, poilsiautojų šlapinimasis į jūros vandenį tėra nemaloni smulkmena – vanduo yra pajėgus natūraliai apsivalyti nuo urino rūgšties.
„Europos Pietų šalių kurortus pamėgusius Lietuvos poilsiautojus mano žodžiai galbūt sunkiai įtikina, nes ten vanduo dar šiltesnis, o eutrofikacijos grėsmės ir ekologinės katastrofos tarsi nėra.
Tačiau nepamirškime, kad Baltijos jūros vidutinis gylis – vos 54 m, o daugiau kaip trečdalio jos gylis mažesnis nei 30 m. Giliausia Baltijos vieta Landsoro įduboje – 459 m, o lietuvių pamėgtos Viduržemio jūros vidutinis gylis – 1541 m, o didžiausias – net 5267 m.
Be to, mūsų jūros druskingumas labai mažas – Baltiją maitina beveik vien gėlieji vandenys. Sūrus vanduo iš Atlanto vandenyno į Baltiją patenka tik per siaurą sąsiaurį prie Danijos krantų.
Daugumą kitų pasaulio jūrų ir maitina požeminiai sūrymai, glūdintys mažiausiai 1 km gylyje.
Taigi, Baltijos jūra jų nepasiekia. O natrio chloridas yra aktyviai dezinfekuojanti medžiaga, ir kuo jo daugiau, tuo vanduo švaresnis“, – aiškina mokslininkė.
Kalbų daugiau negu darbų
Prof. dr. L. Česonienės teigimu, esamoje situacijoje yra vienintelis kelias – tai valstybės ir visuomenės politinis, ekonominis bei socialinis apsisprendimas mažinti taršą.
„Apmaudu, kad Lietuvoje turime daug kaimo vietovių ir netgi mikrorajonų miestuose, kur gyventojų ūkių nuotekos netvarkomos niekaip. Dalis šių žmonių neturi lėšų, o dalis netgi nesupranta, kad daro blogai.
Namų ūkiuose, kur nuotekos nėra surenkamos, o tiesiog išleidžiamos į aplinką, HELCOM (Baltijos jūrą saugančios Helsinkio konvencijos) duomenimis, vienas gyventojas per metus sudaro didžiulę taršos apkrovą ekosistemai, suvartodamas 25,6 kg biocheminio deguonies, 4,4 kg bendrojo azoto, 0,9 kg bendrojo fosforo.
Mes atliekame monitoringą ir stebime savivaldybių teritorijose esančias maudyklas. Paradoksas, tačiau mikrobiologinis užterštumas didesnis ne ten, kur maudosi žmonės, o prie ant kranto stovinčių kavinių. Pastarosios privalo turėti valymo įrenginius, bet akivaizdu, kad juos naudoja netinkamai. Todėl turi būti stiprinamas ir kontrolės mechanizmas“, – teigia mokslininkė.
Pasak prof. dr. L. Česonienės, Lietuvos politikai daug kalba, tačiau aplinkos apsauga vis dar išlieka podukros vietoje. Pašnekovė pasakoja, kad jai dažnai tenka dalyvauti rengiant savivaldybių aplinkos monitoringo programas, kurias vėliau savivaldybių tarybos turi patvirtinti. Tačiau jeigu tik savivaldybei pritrūksta pinigų, visų pirma yra „nukerpamas“ aplinkosaugai skirtas biudžetas, nes šioje srityje greitų pokyčių nepamatysi ir rinkėjams neparodysi.
„Gamtoje vyksta ilgalaikiai ir visa apimantys procesai. Galima išvalyti ežerą, bet kokia iš to nauda, jeigu taršos priežastis nebus likviduota – ją reikia šalinti visame baseine, o ne konkrečiame vandens telkinyje“, – aiškina ekspertė.
VDU ŽŪA atstovės teigimu, blogybė yra tai, kad šiuo metu Lietuvoje labai trūksta tikrųjų gamtos advokatų – ekologijos specialistų.
„Tai turi būti labai motyvuoti ir labai tvirtą stuburą turintys profesionalai, pasiryžę atstovauti ne teršėjų, o gyvosios gamtos interesams. Tokiems specialistams reikia labai gerai pažinti gamtą, suprasti joje vykstančius procesus, turėti daug tarpdisciplininių žinių, tarp jų ir teisinių.
Šių žmonių misija Lietuvoje bus įveiklinti procesus, kurie iki šiol neveikia: mes turime ruoštis invazinių rūšių antplūdžiui, dažnėjančioms sausroms ir potvyniams, bet to kažkodėl nedarome, mes kalbame apie žemės ūkio tvarumą, tačiau šalyje teturime vos 8 proc. ekologinių ūkių, nors mažoje Lietuvos teritorijoje visi ūkiai turėtų dirbti ekologiškai.
Mes leidome sunykti mišriems ūkiams, organinį mėšlą keičiame sintetinėmis trąšomis, taip projektuodami dirvožemio degradaciją ir dykumėjimą, mes leidžiame ir toliau į Baltijos jūrą tekėti taršioms medžiagoms“, – esamas problemas vardija prof. dr. L. Česonienė, prisipažįstanti, kad ją stebina bei piktina pseudožalumo etikete pridengiama nekompetencija.
„Lietuvoje ką tik uždrausta naudoti tarą su nepritvirtintais plastikiniais dangteliais, tačiau vos ne visas maistas tebepakuojamas į plastikinę tarą, leidžiama kūrenti anglies anglį ir suodžiais nuodyti gyvenančiuosius aplink. Vis dažniau girdžiu garsių žmonių prisipažinimus, kad jie didžiuojasi esantys vegetarai ir nevalgantys mėsos, nes gyvulininkystės sektorius generuoja daug CO2. Bet kažkodėl nesusimąstoma, kad nelikus gyvulių vegetarų mėgiamas daržoves beliks tręšti sintetinėmis trąšomis. Ar tokio tikslo siekiame?“ – susimąstyti ragina mokslininkė.
