2024 m. birželio 5 d. Nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondo“ globojamame 19 ha dydžio Moniškio miške Utenos r. mokslininkų atlikti dirvožemio profilio tyrimai atskleidė Lietuvai itin unikalų faktą – šio miško žemė niekada nebuvo paliesta žemės ūkio veiklos. Mokslininkai atkreipia dėmesį – tokias teritorijas svarbu saugoti kaip informacijos fondus apie praeityje gamtoje vykusius dirvodaros procesus ir tokių dirvožemių biologinę įvairovę.
Šio miško unikalumas pastebėtas jau nuo pirmųjų apsilankymų. 2022 m. mikologė dr. Reda Iršėnaitė būtent šiame išpirktame sklype atrado vienintelę Lietuvoje mėlynlakštės mažasporės (Baeospora myriadophylla) radimvietę. Šis grybas itin svarbus milijonus metų besivystančiai miškų ekosistemai, deja, skaičiuojama, kad pasaulyje grybo radimviečių vos 400. Šio atradimo galėjo ir nebūti, jei miškas nebūtų buvęs išpirktas, kadangi šalia esantis senas miškas buvo iškirstas.
Kuo ypatingas žmogaus neliestas dirvožemis?
Fondui talkinantys mokslininkai geografai doc. dr. Ričardas Skorupskas ir doc. dr. Jonas Volungevičius nustatė, kad Moniškio miško dirvožemis – itin sveikas ir natūralus bei pasižymi unikaliu informacijos apie gamtinius procesus fondu. Mokslininkų teigimu, tokių žemės ūkio veiklos niekada nepaliestų teritorijų Lietuvoje likę vos 2 proc., o neskaičiuojant pelkių – mažiau nei 1 proc. Dažniausiai tokios teritorijos yra nepatogios žemdirbystei – šlaituotos, akmenuotos, smėlėtos ir pasitaiko miškuose, skaičiuojančiuose daugiau nei 100 metų.
„Senas miškas ir niekada neliestas dirvožemis – tikra retenybė. Po Moniškio sengire yra išlikęs natūraliai susiklostęs bei ūkinės veiklos nenualintas miško dirvožemis, kuriame yra net 8 proc. organinės anglies, rodančios, kad dirvožemis sveikas ir derlingas, tuo tarpu žemės ūkio teritorijose norma laikomi 2 proc.
Todėl ši natūrali vietovė – pavyzdinis modelis, kokią natūralią ir derlingą žemę galėtumėme turėti Lietuvoje, jei žmogaus veikla būtų vykdoma, atsižvelgiant į bendruosius gamtosaugos ir gerosios agrarinės bei aplinkosauginės būklės reikalavimus“, – teigia doc. dr. J. Volungevičius.
Žemės ūkio veiklos visiškai neliestame dirvožemyje taip pat sukuriamos palankesnės sąlygos formuotis visai ekosistemai bei didėti miško biologinei įvairovei.
Didžiausia žala dirvožemiui – pastarąjį šimtmetį
Anot mokslininkų, Moniškio miškas yra jau retai Lietuvoje aptinkamas pavyzdys gamtos, kuri nėra tapusi ekonomikos resursu. Deja, bet pastaruosius šimtą metų, ypač sovietmečiu, kai buvo imtasi melioracijos ir žemės ūkyje bei miškininkystėje pradėta naudoti sunkiasvorė technika, dirvožemiams padaryta itin didelė žala.
„Gilus arimas, perkasimas ir nualinimas pažeidė dirvožemio natūralumą ir jį nuskurdino, nors tikslai ir buvo kiti. Siekiant atstatyti dirvožemio būklę, turėtų būti įgyvendinamas sąmoningas ūkininkavimas, atkartojami gamtos ciklai ir vengiama agresyvių priemonių“, – pasakoja doc. dr. R. Skorupskas.
Tuo tarpu ne tik sengirėms, bet ir visiems miškams labai svarbi gera dirvožemio būklė, kartu su visa grybų, mikroorganizmų ir bestuburių gyvūnų įvairove. Net tokie veiksniai kaip provėžos ar stiprus žemės suslėgimas turi įtaką dirvožemio kokybei, lemiančiai ir paties miško būklę bei galimybę atsikurti. Kadangi fondo išpirkti miškai paliekami būti tokie, kokie yra, ir juose nevykdoma jokia žemės ūkio veikla, Moniškio miško dirvožemis ir jame esantys moksliniu atžvilgiu nepaprastai vertingi milžiniški informacijos klodai išliks nepaliesti šimtus metų.
