Ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko botanikas, fondo „Sengirė“ bendraįkūrėjas dr. Mindaugas Lapelė pasakojo, kad teritorijų Lietuvoje išskyrimo procesai, buveinių būklės vertinimai buvo pradėti atlikti dar valstybei prieš įstojant į ES.
„Geriausiai buvo pasiruošę ornitologai – praktiškai iškart po to, kai Lietuva įstojo į ES, buvo įsteigtos paukščių apsaugai svarbios teritorijos. O Gamtos buveinių, laukinės augalijos ir gyvūnijos direktyvos (arba kitaip – Buveinių direktyvos) įgyvendinimas buvo atidėtas. Paaiškėjo, kad mes anuomet dar nelabai žinojome apie buveinių kiekį ir būklę, turėjome mažai informacijos apie rūšių jose paplitimą“, – sakė jis.
Pasak M. Lapelės, gamtosauga nebuvo vertinama rimtai, todėl nebuvo skiriama pakankamai išteklių įgyvendinti įsipareigojimams, o sprendimų priėmimas buvo vis nukėlinėjamas.
Pasak jo, viena iš praeityje padarytų klaidų – negebėjimas pilnai pasinaudoti 2011–2014 metais vykdytos ES svarbos buveinių inventorizacijos rezultatais. „Inventorizacija tebuvo laikoma moksliniu tyrimu, nors jos pagrindu buvo nustatyta kiek ir kokių buveinių turime saugoti. Net ir jai pasibaigus, saugotinų bendrijų miškai rąstų pavidalu keliavo iš Lietuvos“, – teigė pašnekovas.
Visgi, svarbu pažymėti, kad per pastaruosius 6 metus buveinių tinklas itin išsiplėtė. Šiuo metu Natura 2000 tinklą Lietuvoje sudaro 711 teritorijų (85 paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir 626 buveinių apsaugai svarbios teritorijos), užimančių 15 procentų šalies žemyninės teritorijos ir sudarančių net 75 procentus bendro Lietuvos saugomų teritorijų ploto. Dar ne visos anksčiau išskirtos buveinių apsaugai svarbios teritorijos praėjo pilną suderinimo su Europos Komisija procesą, tačiau tai numatoma pabaigti per 2024 m. Didelę dalį Natura 2000 tinklo sudaro miškai.
Ar įmanomą situaciją pagerinti
M. Lapelė sakė, kad buveinių būklę visuomet galima pagerinti, tik tam reikia laiko. Kalbėdamas apie miškų buveines jis pasigedo valstybės rodomo pavyzdžio: „Valstybiniai miškai yra visų mūsų turtas. Susiduriame ne tik su Buveinių ir Paukščių direktyvų vykdymo svarba – ES biologinės įvairovės strategija taip pat numato, kad iki 2030-ųjų apie 30 proc. šalies teritorijos turi būti saugoma, o 10 proc. – saugoma griežtai.
O mes, toks jausmas, kad skubame iššluoti paskutinius senus miškus. Labai gaila, kad prioritetais tampa medienos pramonė, privačių miškų savininkų interesai, o gamta – mažai kam rūpi“.
Jis priminė, kad šiais metais Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą papildė dar viena – tradicinė žmogaus ir miško ryšio – vertybė. „Anuomet skeptikai sakė – miškų nebeliko, niekas nebesižegnoja į mišką eidamas, pirmo baravyko nebučiuoja, bet tas santykis niekur nedingo. Tik jis pasireiškia kitomis formomis: vienas labiau myli medieną miške, kitam labiau rūpi augalai, gyvūnai, grybai, o trečiam gal miškas asocijuojasi su galimybe pailsėti, atstatyti jėgas“.
Anot jo, visuomenės sujudimas ir aktyvus nepritarimas kirtimams – yra viena iš meilės miškui išraiškų: „Iš noro išsaugoti mišką atsirado ir Sengirės fondas. Nors jis negali išsaugoti daug miškų neliečiamų, nes tai riboja ir teisės aktai, ir žmogiški resursai, bet tai yra pavyzdys.
Gamtai neabejingos organizacijos, daugiau kaip prieš metus susibūrusios į „Girių spiečių“ tampa šviesos spindulėliu. Kaip sakoma, vieną šluotražį perlaužti lengva, bet norint perlaužti visą šluotą – reikia pastangų... Panašiai yra ir su Natura 2000 teritorijomis – anksčiau jos buvo mažai kam žinomos, o bėgant metams jų vardas skamba vis garsiau“.
Esame linkę pervertinti gamtos galimybes atsikurti
Botaniko M. Lapelės teigimu, dažnai vyrauja požiūris – iškirtom, pasodinsim, užaugs, atsikurs. „Mes pervertinam gamtos gebėjimą atsikurti. Ji atsikurs, bet galbūt ji atsikurs jau kitokia nei buvo. Be to, net jeigu ir gamta yra gebanti atsikurti, ji taip pat yra labai lengvai pažeidžiama – kai kurių dalykų vėliau jau nebegali atstatyti“, – sakė jis.
Pašnekovas sakė, kad norint pasiekti sutarimą ir kryptingai siekti numatytų tikslų, visų pirma reikia susitarti, kas yra miškas. „Naudojam tą patį žodį, bet vienam tai – mediena, o kitam – sudėtinga kompleksinė sistema, kuri, deja, kai tik įgauna brandą ir joje pradeda atsiskleisti didžioji įvairovė, yra iškertama“.
„Jeigu viskas kertama šachmatine tvarka, tai tada nėra kam ir iš kur ateiti. Čia yra didžiausia bėda. Dažnai mėginama pateikti, kad aplinkosaugininkai, gamtosaugininkai yra nusistatę visiškai prieš kirtimus. Taip nėra, bet čia klausimas yra proporcijų – kiek mes paliekame gamtai, ir kiek mes intensyviai naudojama. Aplinkosaugos koalicijos siūlymuose, kuriuos palaiko virš 30 „Girių spiečiaus“ organizacijų, siekiama, kad 50 proc. miškų tektų ūkininkavimui, 30 proc. išsaugojimui, 20 proc. – rekreacijai ir kt. Jei tai pavyktų pasiekti, miškai galėtų labiau atsikvėpti“.
Pokalbiui besibaigiant aptarėme ir dar vieną įdomų aspektą. Viena vertus, žmonės priešinasi kirtimams, miškų naikinimui, bet tuo pat metu dažnai ir bijo, kad tik saugoma teritorija nebūtų paskelbta ten, kur jie gyvena. Pašnekovas, paklaustas, ar jam yra tekę sutikti žmonių, kurių mąstyme pasireiškia toks prieštaravimas, atsakė teigiamai. Jis pažymėjo, kad didele dalimi saugomų teritorijų steigimą apsunkina prasta komunikacija, stereotipai ir išankstinėmis nuomonėmis grįstos nuostatos.
„Man atrodo svarbiausia pasiekti, kad didėtų saugomų teritorijų skaičius ir jose būtų ūkininkaujama kitaip, nepamirštant kad esame atsakingi ne tik ES, bet ir savo vaikams“, – sakė jis.
