Kasmet pavasario-rudens laikotarpiu Baltijos jūros žemyno jūrinėje pakrantėje, Kuršių nerijos jūrinėje pakrantėje ir Kuršių marių vakarinėje pakrantėje Aplinkos apsaugos agentūros Hidrologinių tyrimų specialistai vykdo krantų pokyčių monitoringą, kurio tikslas – įvertinti paplūdimių būklę, apsauginio paplūdimio kopagūbrio ir kranto pokyčius.
Skirtingų tirtų žemyninės pajūrio dalies ruožų pokyčiai buvo vertinami pagal penkis kriterijus, kiekvieno stebėto pajūrio ruožo ilgis – apie 2 km.
Pasak Aplinkos apsaugos agentūros Hidrologinių tyrimų skyriaus vyriausiojo specialisto Donato Bagočiaus bendra krantų situacija yra pablogėjusi.
„Didžiausi neigiami pokyčiai stebėti Pajūrio regioniniame parke Olandų kepurės vietovėje bei Būtingės geomorfologiniame draustinyje. Mažesni, bet vis tik neigiami pokyčiai matomi Melnragės, skirtinguose Pajūrio regioninio parko bei Palangos – Šventosios rekreacinių zonų ruožuose“, – sakė D. Bagočius.
2018–2023 m. krantų stebėjimai parodė, kad Kuršių nerijos ir žemyninės Baltijos kranto dalis intensyviai veikiama audrų sukeliamos vandens erozijos. Pasak specialistų krantų stabilizacijos procesams buvo nepalanki hidrometeorologinė situacija: vyravusios šiltos, be priekrantinio priešalo žiemos (išskyrus 2021 m.), dėl kurių krantų ardos procesai vyko ištisus metus.
Didžiausi smėlio praradimai paplūdimiuose per pastaruosius metus užfiksuoti prie Lietuvos ir Latvijos valstybinės sienos ir Melnragėje. Daugiausia smėlio neteko Palangos rekreacinės zonos paplūdimiai.
Pagrindiniai veiksniai, labiausiai veikiantys kranto būklę – vis dažnesnės pakrantę ardančios uraganinės audros, sumažėjęs su pagrindinėmis vandens srovėmis atnešamas smėlio srautas, vandens lygio kilimas (apie 4 mm per metus), antropogeniniai veiksniai. Problemiškiausius Lietuvos Baltijos jūros kranto ruožus veikia ir hidrotechniniai statiniai, tokie kaip Klaipėdos ir Šventosios uostai, Palangos tiltas, jų eksploatacija intensyvia rekreacija.
