Mokslininkų teigimu, iki 2050 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pakrantėse jūros lygis pakils net 10–12 cm. Dėl šios priežasties per ateinančius dešimtmečius gali išnykti tiek ištisos bendruomenės, tiek tam tikros valstybės. Ypač didelis pavojus gresia maždaug 900 mln. žmonių, gyvenančių žemai esančiose pakrančių zonose.
Nors daugelis šių bendruomenių jau patyrė pražūtingus potvynius, užuot statę apsaugines sieneles, skirtas vandeniui sulaikyti, ar kėlę namus ant polių (į žemę įsmeigtų metalinių strypų), kai kurie architektai kuria ateitį, kurioje nebijosime vandens, priešingai – gyvensime ant jo.
Idėjos apie klimato kaitai atsparius plūduriuojančius miestus (įskaitant ambicingą projektą Pietų Korėjoje ir 20 tūkst. žmonių turinčią gyvenvietę Maldyvuose) jau ne vienus metus mirga viso pasaulio laikraščių antraštėse. Nors vieni į tai žiūri skeptiškai, šiuo metu vykdomi projektai rodo, kad gyvenimas ant vandens yra įmanomas.
Štai Nyderlanduose esančiame „Nieuwe“ institute šiemet buvo pristatyta paroda „Roterdamo vandens miestai“, skirta supažindinti visuomenę su architekto Kunle Adeyemi filosofija, pagal kurią gamta ir architektūra iš tikrųjų gali darniai egzistuoti.
Nigerijos šiaurėje, Kadūnoje, gimęs 47 metų K.Adeyemi yra žinomas dėl savo tvarių projektų. „Nieuwe“ institutą supančiame tvenkinyje jis pastatė plūduriuojančias konstrukcijas, atkartojančias Lagose (Nigerija) sukurtą projektą „Makoko plaukiojanti mokykla“. Makoko – centrinis Lagoso rajonas, kuriame tūkstančiai žmonių gyvena ant polių pastatytuose plaukiojančiuose namuose.
Įkvėptas šios gyvenvietės architektas 2012 m. jos gyventojams pastatė mokyklą. Tai A raidės formos medinis pastatas, į kurį galima patekti valtimi. Jame įrengtos klasės, poilsio kambariai ir bendra žaidimų erdvė vaikams. Tačiau, užuot stovėjusi ant polių, mokykla plūduriavo ant plastikinio pagrindo, todėl po kelerių metų sugriuvo.
Pasimokęs iš šios klaidos, taip pat atlikęs ne vieną tyrimą K.Adeyemi sukūrė „Plaukiojančią Makoko sistemą“ („Makoko Floating System“) – tvarias medines konstrukcijas, kurias galima greitai surinkti ir išardyti ten, kur reikia.
„Mūsų tikslas – sukurti sprendimą, kuris šiame klimato kaitos etape galėtų užtikrinti pažeidžiamiausių bendruomenių saugumą ir nepaliktų nė vieno žmogaus nuošalyje“, – teigė architektas.
Kalbėdamas apie plaukiojančios architektūros privalumus parodos metu K.Adeyemi prisiminė ir 2011-aisiais Lagosą užklupusį didžiulį potvynį, per kurį nenukentėjo nei Makoko gyventojai, nei jų namai: „Visos miesto gatvės buvo užtvindytos, žmonės prarado savo turtą, artimuosius, tačiau Makoko gyventojai tam buvo pasiruošę. Tai neįtikėtina.“
Plaukiojanti Makoko sistema siūlo mažas, vidutines ir dideles A formos konstrukcijas, kurios, anot K.Adeyemi, gali būti statomos visose pasaulio šalyse ir naudojamos įvairiai paskirčiai – tiek kaip gyvenamoji vieta, tiek kaip mokykla, restoranas, SPA centras.
2021-aisiais Mindelo mieste, esančiame Žaliajame Kyšulyje, ši koncepcija buvo pritaikyta siekiant sukurti plaukiojantį muzikos centrą – trijuose mediniuose trikampiuose įkurta pasirodymų erdvė, baras ir muzikos įrašų studija.
Vis dėlto šiandien dar trūksta tyrimų, galinčių atsakyti į klausimą, kaip žmonija galėtų kurti gyvenimą ant vandens, kuris sudaro net 70 proc. Žemės paviršiaus. Tačiau, anot architekto, atsižvelgiant į kylantį jūros lygį, ši spraga turi būti užpildyta nedelsiant – būtent tai jis ir siekia padaryti.
„Esu įsitikinęs, kad ateityje daugiau žmonių gyvens ne sausumoje, o ant vandens. Kam kovoti su vandeniu, jeigu galima išmokti su juo gyventi?“ – tvirtina K.Adeyemi.
Parengė Urtė Barisevičiūtė
