O. Mazhoud, kaip ir kitos atokiame Ouled Omaro kaimelyje, esančiame už 180 kilometrų į pietvakarius nuo šalies sostinės Tuniso, gyvenančios moterys, kasryt nubunda su vienintele mintimi galvoje: kur rasti vandens.
„Mes esame gyvieji numirėliai... visi apie mus pamiršo“, – sako 57 m. O. Mazhoud, kurios gimtinė kadaise buvo labiausiai klestinčiu Tuniso regionu, garsėjusiu savo kviečių laukas ir alepinėmis pušimis.
„Čia nėra kelių, nėra vandens, mes negauname pagalbos, neturime padoraus būsto – neturime nieko“, – sakė ji, pridurdama, kad artimiausias vandens šaltinis yra upė, iki kurios – valanda sunkaus kelio pėsčiomis.
Jos žodžiais tariant, aprūpinant vandeniu savo šeimas, „mums skauda nugaras, galvas ir kelius, nes sunkiai dirbame nuo aušros iki sutemų“.
„Absoliutus vandens stygius“
Remiantis Pasaulio banko prognozėmis, iki 2030 m. Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos regionas nusileis žemiau „absoliutaus vandens stygiaus“ ribos, kuri yra 500 kubinių metrų vandens vienam asmeniui per metus.
Tunise, kuris jau dabar yra Pasaulio išteklių instituto didžiausią vandens stygių patiriančių pasaulio šalių sąrašo 33 vietoje, vandens kiekis vienam gyventojui šiuo metu nukrito iki 450 kubinių metrų per metus.
Oficialiais duomenimis, nepaisant pastaruoju metu praūžusių trumpalaikių liūčių, vandens lygis šalies užtvankose, kurios yra pagrindinis geriamo pasėliams laistyti skirto vandens šaltinis, tesiekia vos 22 proc.
Nebeveikia maždaug 20 užtvankų – dauguma jų yra sausiausiuose pietiniuose regionuose.
Praėjusį pavasarį Tuniso valdžia įvedė vandens normavimą, siekdama apriboti vandens vartojimą didmiesčių namų ūkiuose.
Tačiau atokiuose kaimuose, kur dėl vandens stokos kenčia gyvybiškai svarbi žemės ūkio ir gyvulininkystės veikla, ši problema tampa dar opesnė.
Ounissos 65 m. vyras Mahmoudas Mazhoudas pasakojo, kad jų kaimas nebesugeba išlaikyti galvijų ir todėl jam teko parduoti pusę savo karvių, kad netektų paskersti likusiųjų.
Ouled Omare gyvena 22 šeimos, kurioms tenka dalintis vieninteliu likusiu šaltiniu.
Gyventojų teigimu, iš šaltinio per dieną galima pasemti vos apie 10 litrų vandens, tačiau gerti jis netinkamas.
„Šaltiniai išdžiūvo“
Ramzis Sebtaouis, į ketvirtąją dešimtį įkopęs gyvulių augintojas, kiekvieną dieną vandens savo šeimai važiuoja iki artimiausio vandens šaltinio už maždaug 20 kilometrų esančiame Maktaro mieste.
„Prieš porą ar trejetą metų padėtis buvo kur kas geresnė, turėjome labai daug natūralių vandens šaltinių galvijams girdyti“, – pasakojo jis.
„Šiandien dėl klimato kaitos ir kitų veiksnių beveik visi šaltiniai išdžiūvo, o keliai sunyko.“
Praėjusią savaitę Ouled Omaro gyventojai vyko į už beveik 50 kilometrų esantį Silianos miestą, kad surengtų protesto akciją prie gubernatoriaus rūmų, reikalaudami grįsto kelio ir švaraus vandens.
„Jie neturi geriamo vandens šaltinio, neturi net čiaupų“, – naujienų agentūrai AFP pasakojo mokslininkas Houda Mazhoudas, jau ne vienerius metus dedantis pastangas, kad Ouled Omaro gyventojai gautų švaraus vandens šaltinį.
„Todėl jie naudojasi gamtoje esančiu šaltiniu. Tačiau dėl klimato kaitos ir jis ima nykti.“
„Namai liko tušti“
Vienintelis į kaimelį vedantis kelias yra apiręs ir jau dešimtmečius nėra grįstas, o gyventojai sako, kad jis tik dar labiau sustiprina atskirties jausmą.
Kai kurie kaimo gyventojai jautė spaudimą kraustytis gyventi į miestus ar užsienin.
Tuniso ekonomikos ir socialinių teisių forumo teigimu, maždaug 300 000 iš 12 milijonų Tuniso gyventojų namuose nėra geriamojo vandens.
Ounissos pusseserė Djamila Mazhoud (60) pasakojo, kad jos sūnus ir dvi dukros išvyko ieškoti geresnio gyvenimo.
„Savo vaikus mokėme, kad, kai mes pasensime, jie mumis rūpinsis, bet jie negalėjo to padaryti“, – sakė ji.
„Žmonės neturi darbo arba juos jūroje suėda žuvys“, – pridūrė ji. Šis išsireiškimas paprastai vartojamas kalbant apie migrantus, Europą mėginančius pasiekti pavojingais jūrų keliais.
Djamila pasakojo, kad iš kaimelio išvyko visos šeimos.
„Jų namai liko tušti“, – kalbėjo ji, paaiškindama, kad senoliai jaučia neturintys kito pasirinkimo kaip sekti paskui savo sūnus ir dukras.
„Ar gali aštuoniasdešimtmetis nueiti iki upės parsinešti vandens?“
