Būtent tokią galimybę suteikia naują socialinę edukacinę iniciatyvą „Keisk tarą į šlamančius“ įgyvendinanti ne pelno organizacija VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD). Visos kampanijos metu surinktos lėšos miškams išsaugoti keliaus į „Sengirės fondą“. USAD duomenimis, pernai Lietuvoje buvo surinkta apie 92 proc. į rinką patekusių užstato sistemos pakuočių. Iš viso per praėjusius metus gyventojai grąžino daugiau nei 672 mln. pakuočių arba vidutiniškai 1,84 mln. pakuočių per dieną. Iškeitus vienos dienos tarą dabar, pavyktų ilgiems metams išsaugoti beveik 20 hektarų seno miško, kuriame natūraliai atsikuria biologinė įvairovė.
„Užstato sistemos efektyvumą lemia visuomenės sąmoningumas ir įsitraukimas, o naujoji iniciatyva suteikia papildomą galimybę prisidėti prie aplinkos saugojimo. Pakanka vieno paspaudimo taromato ekrane ir užstatas atiteks „Sengirės fondui“ bei bus panaudotas senųjų miškų atkūrimui. Papildomas paskatinimas prisidėti prie šios iniciatyvos yra ir itin aiški ir visiems suprantama pagrindinė jos žinutė – vienas taros vienetas leidžia apsaugoti nuo žmogaus poveikio tūkstantį kvadratinių centimetrų senojo miško“, – sako VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas.
Senieji miškai – kupini gyvybės ir spalvų
Su „Sengirės fondu“ bendradarbiaujantys mokslininkai atidžiai atsirenka miško plotus, turinčius didžiausią potencialą virsti gyvybės ir įvairovės kupinomis sengirėmis. Tarp svarbiausių moksliškai patvirtintų atrankos kriterijų yra įvairiaamžiškumas, atsikūrimo potencialas, mikrobuveinių įvairovė, medžių rūšinė sudėtis, vieta šalies mastu ir istorinė raida. Taip pat visuomet atsižvelgiama ir į miško ploto kainą, kuri siekia maždaug 10 tūkst. eurų už hektarą.
Pasak M.Survilos, įvairiaamžis ir įvairiarūšis žmogaus įsikišimo atsikuriantis miškas yra natūrali daugybės retų rūšių aplinka. Tik tokiuose biologiškai turtinguose miškuose galima rasti niekur kitur nesutinkamas gyvųjų organizmų rūšis. Pavyzdžiui, iki 30 centimetrų pločio ryškiai žalios spalvos kerpes. Tai plačioji platužė – viena didžiausių ir įspūdingiausių kerpių Lietuvoje. Jomis apaugę medžiai atrodo tarsi atvežti iš egzotiškų kraštų, tačiau šį vaizdą šalies miškuose išvysti pavyksta vis rečiau.
Ne dažnai šalies miškuose teks pamatyti ir plačialapės klumpaitės žiedą. Ne tik todėl, kad viena didžiausių ir puošniausių visos Europos orchidėjų jį augina iki 15 metų, bet ir dėl to, kad šių augalų Lietuvoje likę vos 10 tūkst. Puošniosios orchidėjos geriausiai auga senuose miškuose, greta natūraliai nuvirtusių medžių.
Paskutinis nykstančių rūšių prieglobstis
Nepaliestus atokius miškus renkasi ir slapukai juodieji gandrai, kurių populiacija per du pastaruosius dešimtmečius sumažėjo beveik trečdaliu. Ornitologų vertinimu, Lietuvoje gyvenantys gandrai sudaro net 10 proc. visoje Europoje dar likusių šių paukščių skaičiaus.
Atkuriamos sengirės itin svarbios ant išnykimo ribos esančioms rūšims. Uralinės pelėdos glaudžiasi stuobrių drevėse, tačiau, kol tokie medžiai užauga ir nudžiūva, turi praeiti ne vienas šimtmetis. Skaičiuojama, kad Lietuvos miškuose peri 100 uralinių pelėdų porų. Maždaug tiek pat yra likę ir pavienių paprastųjų lūšių. Jos medžioja senuose tankiuose miškuose ir, mažėjant žmogaus nepaliestiems gamtos plotams, vis sunkiau randa tinkamų buveinių. Šimtamečių dar senesnių pušų savo tuoktuvių šokiams šalies miškuose neberanda ir paslaptingieji girių karaliai kurtiniai.
Be žmogaus įsikišimo atsikuria natūraliai
„Sengirės fondas“ įvairiose Lietuvos vietose jau globoja daugiau nei 97 ha miškų. Pagal daugiau nei 50 kriterijų atrinktų saugomų miškų amžius siekia nuo 60 iki 160 metų. Be to, fondo veiklos geografija yra itin plati – globojama 14 miško sklypų skirtinguose šalies kampeliuose. Išskirtinėmis laikomos Europos Bendrijos pripažintos miško buveinės, kuriose gyvena retos, saugotinos į Raudonąją knygą įtrauktų gyvūnų, augalų, kerpių ir grybų rūšys.
„Kadaise daugiau nei 80 proc. Lietuvos ploto dengė sengirės. Dabar šalyje beveik nebeliko miškų, kurių amžius siektų 200 arba daugiau metų. Kol dar yra tokia galimybė, turime šiuos miškus išsaugoti ir padidinti jų plotus, nes tai yra unikalios ekosistemos, pasižyminčios išskirtine bioįvairove. Jeigu ūkiniam miške galima rasti keletą šimtų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, tai sengirėje aptiktume apie 15 tūkst. skirtingų organizmų. Tobulėjant kirtimo technikai, natūralios kliūtys – upių šlaitai ar pelkės – senųjų miškų jau nebeapsaugo, todėl atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų“, – kalba „Sengirės fondo“ įkūrėjas Mindaugas Survila.
Gamtininkai pažymi, kad senieji miškai yra natūraliai atsparūs kenkėjams, ligoms ir pačioms atšiauriausioms klimato sąlygoms. Tačiau norint išlaikyti biologinę įvairovę juos reikia apsaugoti nuo žmogaus poveikio. Anot G.Varno, lapkričio viduryje startavusios USAD kampanijos „Keisk tarą į šlamančius“ tikslai yra ne tik padėti rinkti lėšas „Sengirės fondui“, bet ir toliau šviesti Lietuvos gyventojus apie tai, kaip šalyje gali būti formuojami ilgaamžiai tvarios gamtos kampeliai.
