Musteikos girininkijai leidimas biologinės įvairovės kirtimams išduotas rugsėjo 27 dieną, taigi miškininkai darbus turės baigti Naujųjų metų išvakarėse.
Kopos – tai Dzūkijos nacionaliniame parke sumanytas ir europinėmis „Naturalit“ lėšomis finansuojamas projektas. Jam naudojami vadinamojo „LIFE integruoto projekto „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ pinigai. O tai reiškia, kad, aplinkosaugininkams pasirūpinus, taip kuriamos Europinės Bendrijos svarbos natūralios buveinės.
Dzūkai jaučiasi apgauti
Vietos gyventojai kalba apie tai, kaip galėjo būti, bet – nebėra. Sustabdyti aplinkosaugininkų projekto, kuriam buvo rengtasi maždaug šešerius metus, neliko galimybės.
Anot bendruomeniškių, aplinkosaugininkų sumanytas projektas nebūtų kėlęs tokios didelės nuoskaudos, jei jis būtų kitaip atliktas.
Dzūkijoje, miškuose aplink Marcinkonis, privačiose smėlingose žemėse yra atlikta nemažai kirtimų. Vieni jų jau yra atsodinti, kiti – dar ne.
„Juk būtų buvę galima išpirkti iš privačių savininkų tas iškirstas biržes ir palikti ją kopoms. Taip būtų buvę galima išsaugoti tą mišką, kuris dabar kertamas pagal „Naturalit“ projektą. Tikėtina, kad pats Dzūkijos nacionalinis parkas negali įsigyti miško žemės iš privačių savininkų įsigyti, bet gal tai galėjo padaryti kiti projekto dalyviai, tarkim, Baltijos aplinkos forumas ar pati APVA?
Tuomet nebūtų tokia didelė ir skaudi kopų atvėrimo kaina. Kažkodėl dabar gamtininkams medžiai nebėra vertybė.
Skauda širdį, nes trečiojoje biržėje, kurią dabar rengiamasi iškirsti, auga labai gražūs medžiai. Ten yra susikūrusios ekosistemos, yra laukinių gvazdikų ir ypač senų, savaime atsiradusių, o ne žmonų pasodintų pušų“, – kalbėjo vietos gyventojas.
Anot jo, į tas jau plynas biržes atskrenda žalvarniai, jiems reikia atvirų vietų, bet kartu reikia ir uoksinių medžių.
„Kiek tad iškelta inkilų tokiems paukščiams plikuos kirtimuose? Gal trys ar keturi, o juk jiems reikėtų jų kelių šimtų.
Taigi mus patys aplinkosaugininkai suklaidino. Mokslininkai padarė savo darbus, dokumentų – begalybė. Regim, kad valstybinį mišką vis tiek iškirs, ir to nebeįmanoma sustabdyti“, – sakė pašnekovas.
Viskas – vardan pinigų?
„Mane stulbina tai, kad aplinkosaugininkams svarbiau už žmones yra keletas augalų ar gyvūnų rūšių. Vienur tai – meldinės nendrinukės, kitur – tam tikri augalai, bet šioje gamtos hierarchijoje nelieka vietos gyventojų ar žemdirbių poreikiams.
Žmonės Dzūkijoje kuriasi arčiau gamtos, Musteikos, Grybaulios, Marcinkonių kaimuose atstatė leisgyves sodybas, tvarko aplinką. Jie turi teisėtų lūkesčių, bet staiga po naų langais pamatė kelmų pilną lauką“, – pratarė Grūdos krašto asociacijos vadovė, Grybaulios kaimo gyventoja Rūta Petrauskaitė.
Ji sakė klaususi mokslininkų – miškininkų, kodėl reikia net trijų plynų kirtimų žemyninėms kopoms.
„Man buvo paaiškinta, kad tai esą skirtingos augimo sąlygos retiesiems augalams, o moksliniams tyrimams reikia ne bet kokio atverto ploto.
Mums buvo pažadėta, kad trečiojoje biržėje bus paliktos senosios pušys, apjuosėme jas kaspinais.
Tam tikro nerimo yra ir dėl to, kad sodintas miškas augo kaip degtukai – pušys turėjo atramą. Daugumą jų iškirtus likę pavieniai medžiai lūžinės. Net jei ir bus greta jų atsodinti gojeliai, mes, deja, neberegėsime jų užaugusių“, – sakė R.Petrauskaitė.
Moteris nepakamantinėjusi nepraėjo ir pro savo kolegas – mokslininkus Vytauto Didžiojo universitete, kurie dalyvavo rengiant gamtotvarkos projektą. Pasirodo, kad ir jie nusišalino nuo kopų atvėrimo viešinimo, – nebedalyvauja renginiuose.
„Siekis įsisavinti Europos pinigus užgožia daug kitų svarbių dalykų – ir kitų saugomų rūšių buveines, ir vietos žmonių poreikius.
Baisus yra ir kirtimo ties Marcinkonių-Varėnos keliu vaizdas. Kartą, grįždama namo naktį, privalėjau sustabdyti automobilį, nes nesupratau, kas guli ant plento. Pasirodo, ten buvo vėjo sunešto retosios pilkosios samanos. Dabar jos apskritai bus kirtime išgrėbtos, kelmai – išrauti ir supūdyti. Bet ar tikrai Varėnos rajone mums reikia antrosios Nidos?“ – svarstė pašnekovė.
Naikina, kad sukurtų
„Sveikintina, kad į miškus atkeliauja moksliniai eksperimentai. Gamtotvarkos plane yra numatyta ir gerų dalykų, tokių, kaip kontroliuojamas paklotės deginimas.
JAV vakarų pakrantės ir Australijos gaisrai parodė, kas atsitinka, kai ilgą laiką ekosistemose kaupiasi organinės medžiagos.
Kita vertus, kai kurie sprendimai tame plane yra daugiau, nei keisti“, – ironijos neslėpė Aurimas Navickas. Jis – buvęs miškininkas ir vietos gyventojas, tad apie šį gamtotvarkos projektą turi ir savo nuomonę.
„Anksčiausiai iškirsta biržė yra tiesių linijų, ji susisiekia su elektros linijomis. Ten nėra paliktų gyvų bioįvairovės medžių, sunaikinta didelė vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) populiacija.
Man, kaip vietos gyventojui, visa tai atrodo atgrasiai.
Tikėtina, kad nuo šiol kasmet darbininkai turės trimeriais pjauti nepageidaujamą augmeniją ir trypti kopas, kurias prieš dešimtmečius miškininkams sunkiai pavyko apželdinti mišku ir taip sustabdyti vėjo pustomą smėlį“, – kalbėjo A.Navickas.
Kitas akibrokštas – vos už poros kilometrų nuo kopomis paverstų biržių prasideda privatūs miškai. Paradoksas, nes jų savininkai yra įpareigoti atkurti kirtimuose mišką, o už šį pažeidimą numatytos solidžios baudos, siekiančios 300 eurų už hektarą.
„Apskritai Nacionalinio parko teritorijoje draudžiami plynieji kirtimai, tačiau atveriant kopas toks draudimas niekam nerūpėjo.
Vietos miškų savininkai, tikėtina, regi neteisybę. Galbūt ir jie galėjo dalyvauti gamtotvarkos programose, bet dabar, turėdami savo nuosavybės toje pačioje girioje, turi nešti perteklinio valstybinio reglamentavimo naštą be teisės elgtis taip pat, kaip elgiasi valstybinio miško savininkė“, – sakė A.Navickas.
Spaudžia miškininkus
Pasak A.Navicko, nepateisinamas yra ir aplinkosaugininkais save laikančių, ne pelno siekiančių organizacijų spaudimas miškininkams.
„Po 2018-ųjų urėdijų reformos, kai buvo išardytos girininkijos, žemesnės grandies miškininkams darbo sąlygos tapo ganėtinai sunkios.
Privačius miškų savininkus slegia iš niekur nieko ir be išsamių sklypų tyrimų atsiradę buveinės, kurios apribojo disponavimo savo turtu galimybes, bet paliko atsakomybę už valdas,. Tai iš esmės juk yra turto nacionalizacija be deramo atlyginimo – be rinkos kainos už nusavintą turtą.
Valstybės tarnyboje dirbančius miškininkus, kurie išduoda leidimus bei kontroliuoja miškų ūkio veiklą, slegia „kafkiškos“ teisinės situacijos ir mikroskopiniai atlyginimai.
Tai smukdo miškininkų moralę ir pastangas puoselėti mišką, verčia gyventi su kaltumo prezumpcija.
Tai, kas anksčiau buvo laikoma neprižiūrėtu mišku ir „šabakštynais“, šiandien tapo didele vertybe.
Tuo tarpu nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos neneša atsakomybės už konkretų mišką, bet kažkodėl yra labiau girdimos, nei atsakomybę už auginamą mišką turintys privatūs savininkai, urėdija, leidimus išduodantys ir kontrolę vykdantys pareigūnai“, – žodžio kišenėje neslėpė pašnekovas.
Pasigenda net ir komunikacijos
Anot A.Navicko, kadangi gamtotvarkos planai, kokie jie bebūtų buvę, yra integruoti į miškotvarkos projektą, Valstybinė miškų tarnyba (VMT) nė nebegelėjo neišduoti kirtimams leidimo.
„Tai buvo daroma paskubomis, bandant tilpti į nerealius terminus.
Asmenys, atsakingi už tokių priemonių peržiūrą, tikėtina, net fiziškai neturėjo galimybės laiku susipažinti su dokumentais ir teikti pastabų bei pataisymų.
Neatmestina ir dar viena opi problema – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Nacionalinių parkų direkcijos, VMT, Valstybinės miškų urėdijos (VMU) atsakingieji asmenys – visi jie tarpusavyje sunkiai komunikuoja. Tai – keista, nes juk visos šios įstaigos yra pavaldžios Aplinkos ministerijai“, – kalbėjo A.Navickas.
Pasak jo, su Dzūkijos bendruomene tikrai buvo galima veiksmingiau bendrauti per socialinių tinklų vietos grupes, savivaldos atstovus, bet organizacijos, atsakingos už tokių projektų rengimą ir vykdymą, galimai nematė poreikio didinti informacijos sklaidos.
„Visada juk lengviau tiesiog „užsidėti varnelę“, kad bendruomenė „supažindinta su projektu“, nors to nebuvo tinkamai padaryta.
„Popieriuje“ gal kažkas ir konsultavosi su vietos bendruomene, bet jos reakcija liudija kitką.
Vietos gyventojams sunku suprasti, kodėl saugomoje teritorijoje reikia plynai iškirsti medžius, jeigu visame pasaulyje deklaruojama kova prieš dykumėjimą ir skatinama dykynes apželdinti mišku“, – svarstė pašnekovas.
Anot jo, juk gal gale ir valstybinių miškų valdytoja VMU yra sertifikuota pagal specialią (FSC FM) schemą, kurios vienas iš principų įpareigoja konsultuotis su vietos bendruomene, o tai, tikėtina, nebuvo tinkamai padaryta.
Baigia įvykdyti užduotis
Šiemet sausį ties keliu, jungiančiu Varėną su Marcinkonimis, plynai buvo iškirsta 13,6 hektaro miško, pavasarį – dar apie 14 hektarų, o dabar liko paskutinė 17,4 hektaro dydžio biržė Musteikos girininkijoje.
Viena iš „Naturalit“ projekto dalyvių – Valstybinių miškų urėdija (VMU) – tęsia darbus, kuriuos yra įpareigota atlikti šiemet.
Pagal gamtotvarkos planą, kurį aplinkos ministras Simonas Gentvilas patvirtino 2022-ųjų gruodį, šiemet Dainavos girioje medžius VMU turi plynai iškirsti kone 44 hektaruose.
Šio projekto tikslas – suformuoti, atkurti ar palaikyti palankią apsaugos būklę Europos Bendrijos svarbos natūralioms buveinėms: žemyninei smiltpievei, Vakarų taigai, Kerpiniams pušynams. Taip pat – atkurti vėjalandės šilagėlės populiaciją, sudaryti sąlygas smiltyniniam gvazdikui augti ir kitas.
Pagal šį planą, visa tai, kas susiję su medžių kirtimu ir miško paklotės šalinimu, gula ant Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pečių. Šiemet urėdija privalo iškirsti 43,4 hektarus miško, dar apie 9 hektarus augmenijos turės būti kitąmet išnaikinta ugnimi.
2018–2027 metams „Naturalit“ projektui, kurį koordinuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), numatytas 17 mln. eurų finansavimas.
