Baltijos jūros pakrantė ir ypač Kuršių nerija – ypatingos vietos. Jas ypač veikia klimato kaita, įvairios žmogaus veiklos. Nesaugant šių vietų kraštovaizdžio, ilgainiui nuvykę į Palangą paplūdimio visai neberastume, o Kuršių nerijos pusiasalis pavirstų... atskiromis didesnėmis ar mažesnėmis salelėmis. Makabriška, tiesa? Kas jau buvo padaryta ir ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų, kad taip nenutiktų?
Kam Kuršių nerijai reikalingas kopagūbris?
Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Kuršių nerija yra viena gražiausių ir unikaliausių vietų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kad ji tokia išliktų ir ateityje, privalu ją prižiūrėti, saugoti.
Kaip tvirtina Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaitė, Baltijos jūros kranto (apsauginio kopagūbrio) priežiūros ir tvirtinimo darbai Kuršių nerijoje vyksta reguliariai ir nuolat. Pasak jos, saugant gamtą negalima daryti ilgų pertraukų, nes priešingu atveju tiek lėšų, tiek fizinių pastangų, siekiant ką nors išsaugoti ar atstatyti, reikės kelis kartus daugiau.
„Apsauginis kopagūbris Kuršių nerijai labai svarbus ir reikalingas, nes apsaugo pusiasalį nuo Baltijos jūros, nuo šios skverbimosi į mišką. Kopagūbris – tai savotiškas pačios gamtos ir žmogaus inžinerinis kūrinys, sukonstruotas kiek daugiau nei prieš 100 metų. Jau tada, stebint natūralius gamtos procesus, buvo suprasta, kad reikia kažko imtis, antraip Baltija ilgainiui gali pasiglemžti viską. Mūsų pareiga šiandien – kopagūbrį ir toliau prižiūrėti, atstatyti, jei reikia, tvirtinti, kad jis ir toliau atliktų savo funkciją. Jei nieko nesiimtume, gali būti, kad ilgainiui Kuršių nerija pavirstų į atskiras didesnes ar mažesnes salas“, – tvirtina L.Dikšaitė.
Visi darbai – gamtos ir poilsiautojų patogumui
Pašnekovės teigimu, apsauginiam kopagūbriui nuolatinė priežiūra būtina todėl, kad jam įtakos turi labai daug veiksnių. Kopagūbrį ypač veikia klimato kaita. Šylantis klimatas spartina jūros veržimąsi gilyn į sausumą. Pirmiausia, daugėja atšiaurių audrų, kurios iš paplūdimių išneša daug smėlio, paplauna apsauginį kopagūbrį. Antra, pajūrio jau seniai nebekausto stiprus įšalas ir ledas, dėl kurio Baltijos pakrantės žiemos audrų jūroje metu būdavo stabilesnės, tvirtesnės, atlaikydavo net ir labai stiprius vėjus. Neigiamai kopagūbrį veikia ir labai intensyvus rekreacinis Kuršių nerijos naudojimas. Žmonės vaikšto, kur nori, nepaiso nuorodų, nukreipiamųjų ženklų, išmindo labai svarbią ir kopagūbrį stabilizuojančią žolinę augaliją. Kai jos sumažėja, vėjas labai greitai išpusto smėlį. Rezultatas – ištryptų takų suskaidytos ir nykstančios kopos.
„Kad viso šito neatsitiktų, Aplinkos ministerija prieš kurį laiką parengė Pajūrio juostos tvarkymo programą. Remiantis ja, apsauginis kopagūbris prižiūrimas nuolat. Įgyvendinant pastarąjį projektą, finansavimas buvo gautas iš ES struktūrinių fondų lėšų. Projektą įgyvendinome net 7 metus. Pagrindiniai atlikti darbai: šakų klojiniai ir žabtvorių pynimas. Šakų klojiniais buvo tvirtinami pakrantės vakariniai šlaitai, kad iš jų nebūtų išpustomas smėlis. Žabtvores daugiausia pynėme reakreacinėse zonose, paplūdimiuose, suformavome pėsčiųjų takus, kad žmonės nevaikščiotų bet kur. Įgyvendinant projektą atnaujinta ir visa reakreacinė infrastruktūra. Iš viso buvo sutvarkyta apie 60 priėjimų link jūros: atnaujinti ar naujai pastatyti laiptai, nutiesti mediniai ar žvyro takai. Taip pat buvo įrengta ir takų žmonėms su judėjimo negalia (Pervalkoje, Smiltynėje, netoli Lietuvos jūrų muziejaus ir delfinariumo)“, – pasakoja L. Dikšaitė.
Anot pašnekovės, poilsiautojai tokius pokyčius įvertino labai teigiamai, atvykę kaskart pasidžiaugia atnaujintais, sutvarkytais ir gerokai patogesniais takais ir laiptais, visur įrengtais dviračių stovais. Kelerius pastaruosius metus stebimas vis augantis poilsiautojų srautas: „Nors daugiausia sulaukiame vasarotojų, žmonės Kuršių neriją vis dažniau renkasi ir ne sezono metu. Atvyksta tiesiog pailsėti, pabūti ramioje gamtoje, pasigrožėti unikalia Neringos gamta, o audrų sezonu – pajausti stichijos šėlsmą.“
Kraštovaizdžio gerinimo darbų netrūko ir kitose pajūrio vietose
Neringos savivaldybėje buvo sutvarkytas Urbo kalnas: iškirsti ant jo augę menkaverčiai medžiai ir krūmai, sutvarkyti želdiniai, o sovietmetį menančios kietosios pėsčiųjų takų dangos pakeistos į artimesnes aplinkai – natūralią stabilizuotą smėlio ir žvyro dangą ir natūralią miško dangą, buvo nugriauti ir teritorijoje buvę bešeimininkiai pastatai. Visa tai padidino Neringos patrauklumą, sudarė sąlygas geriau apžvelgti ir pažinti kraštovaizdį, pristatyti vietos vertybes. Daug dėmesio buvo skirta ir informacijos sklaidai apie išskirtinį Neringos kraštovaizdį.
Siekdama pristabdyti intensyvius Baltijos jūros kranto erozijos procesus, išsaugoti ir atkurti pajūrio rekreacinį potencialą, specialų kraštovaizdžio projektą įgyvendino ir Palangos miesto savivaldybė. Kranto ruožai nuo Birutės kalno kyšulio iki Palangos tilto ir nuo tilto iki Rąžės upės žiočių buvo dirbtinai papildyti smėliu. Siekiant apsaugoti smėlį, atnaujinti takai link jūros, pintos žabtvorės, pakrantės šlaitai ir kopagūbrio viršūnė sutvirtina šakų klojiniais. Visi projektai buvo bendrai finansuoti iš Sanglaudos ir Europos regioninės plėtros fondų ir valstybės biudžeto lėšų.
Mūsų visų užduotis – nepalikti pajūryje po savęs pėdsakų
Kad Baltijos pajūris traukos vieta išliktų ir ateities kartoms, stengtis turėtų ne tik valstybė ir atskiros savivaldybės, bet ir kiekvienas iš mūsų – tuo įsitikinusi pašnekovė. Anot L.Dikšaitės, jei kiekvienas poilsiautojas gerbs gamtą, saugos paplūdimius, nepaliks po savęs šiukšlių, nečiuožinės kopomis, vaikščios jiems skirtais takais, skaitys ženklus ir laikysis jų nuorodų, teigiamas poveikis pajūrio juostai bus tikrai pastebimas. „Mes negalime iš gamtos tik imti ir nieko jai negrąžinti. O mūsų grąža gamtai labai paprasta – tai rūpinimasis ja. Tad tai ir darykime“, – tvirtina kalbinta moteris.
Viešinimo projektas bendrai finansuojamas iš Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto lėšų.
