– Kodėl būtina saugoti kraštovaizdį?
– Turbūt nerasime žmogaus, kuris nors dalies savo laisvalaikio nesistengtų praleisti gamtoje: pasivažinėti dviračiu parke, pasivaikščioti upės ar ežero pakrante, pailsėti prie jūros, pakvėpuoti grynu oru miške, galbūt pasėdėti ant suoliuko, paskaityti, pabendrauti. Daugiausia džiaugsmo suteikia natūrali, gyva gamta. Kad ji tokia ir išliktų, privalu ją prižiūrėti, saugoti.
Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį stebi ir analizuoja mus supančią aplinką. Remiantis jų išvadomis ir siūlymais, inicijuojami įvairūs kraštovaizdį saugantys projektai.
Įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programą praktiškai visose šalies savivaldybėse buvo inicijuoti su kraštovaizdžiu susiję projektai: atkuriama konkrečios vietos arealų būklė, formuojamas arba tvarkomas žaliųjų erdvių kraštovaizdis, gerinama ekologinė parkų būklė, vietos dvarų parkų erdvės, tvarkomos upių pakrantės ar šlaitai, tvirtinamas Baltijos jūros krantas, tvarkoma pajūrio juosta ir panašiai.
– Kuo ypatingi įgyvendinti projektai, padedantys išsaugoti kraštovaizdį?
– Iš viso buvo parengti 94 projektai, 78 iš jų jau įgyvendinti, 16 dar tebevyksta ir bus baigti iki šių metų pabaigos. Projektams įgyvendinti skirta 22,3 milijono eurų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų (Sanglaudos fondas), savivaldybės savo lėšomis turėjo prisidėti ne mažiau kaip 15 proc. Visus juos įgyvendino ar baigia įgyvendinti savivaldybės. Pastarosios pačios turėjo nuspręsti, kurios jų teritorijose esančios kraštovaizdžio vietos turėtų būti sutvarkytos, galbūt suformuotos iš naujo, kur reikėjo pagerinti ekologinę parkų būklę ir panašiai. Savivaldybėms buvo pateiktos aiškios metodinės gairės, kaip tuos projektus reikia įgyvendinti. Kiekvieno projekto tikslas buvo vietovę sutvarkyti taip, kad kuo daugiau būtų išsaugota natūralios aplinkos (pievų, užutėkių, augalų ir panašiai), į gamtos tėkmę įsikišant kuo mažiau, naudojant kuo natūralesnes medžiagas (žvyrą, medieną, akmenį ir panašiai) pasivaikščiojimo takams įrengti, pastatant informacinius stendus, kad kiekvienas praeivis galėtų susipažinti su jį supančia augmenija ir gyvūnija. Taip pat privalu buvo atliepti ir vietos bendruomenės poreikius.
Taigi, renatūralizuojant parkus, upių, ežerų pakrantes ar kitas erdves, pagal tvarkytinos vietovės pobūdį į projektą buvo įtraukiami ne tik ekologai, zoologai, dendrologai, želdynų specialistai, bet ir vietiniai gyventojai. Buvo svarbu išgirsti žmonių poziciją, nuomonę ir lūkesčius, tad, prieš parengiant kraštovaizdžio tvarkymo projektą, vyko priešprojektinių sprendinių pristatymas, atviros diskusijos, buvo informuojama, kas ir kokiu tikslu bus daroma netoli jų gyvenamos vietos gamtinio karkaso teritorijoje (gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų), akcentuojant, kokių teigiamų pokyčių atneš kraštovaizdžio tvarkymo darbai vietinei augmenijai ir gyvūnijai bei vietiniams gyventojams, kai surandama abipusė pusiausvyra.
Verta paminėti ir tai, kad įgyvendinant kraštovaizdį saugančius projektus buvo nugriauta labai daug bešeimininkių, apgriuvusių, apleistų pastatų – beveik 900, šie statiniai ne tik vizualiai teršė aplinką, bet kai kuriais atvejais net kėlė pavojų gyvybei. Taip pat vyko karjerų renatūralizavimo darbai. Šiuo metu skaičiuojama, kad teritorijų, kuriose įgyvendintos kraštovaizdžio formavimo priemonės, plotas sudaro 758 hektarus.
– Su kokiais iššūkiais buvo susidurta siekiant išsaugoti kraštovaizdį?
– Kiekviena savivaldybė, matyt, susidūrė su savais didesniais ar mažesniais iššūkiais. Pavyzdžiui, kai kur vietos bendruomenės priešinosi medžių kirtimui. Tokiais atvejais buvo kalbamasi, diskutuojama, remiamasi dendrologiniais tyrimais, faktais. Na, o kalbant bendrai, šių, kaip ir kitų gamtotvarkos projektų, žavesys ir iššūkis yra pati gamta ir joje vykstantys natūralūs procesai, kurių daugeliu atveju neįmanoma numatyti ar suplanuoti iš anksto, tačiau galima turėti jiems įtakos kuo mažiau kenkiant natūraliai augmenijai ir gyvūnijai.
Nepaisant iššūkių, visi šie projektai buvo labai reikalingi. Vietos bendruomenės džiaugiasi gražesne, iš naujo sutvarkyta gamtosaugine aplinka, padaugėjo parkuose, miškuose, prie ežerų ar upių laisvalaikį leidžiančių žmonių. Juk žymiai smagiau ilsėtis ten, kur sutvarkyta infrastruktūra: patogu ir saugu atvažiuoti, įrengta takų, suoliukų, specialių poilsinių zonų ir panašiai.
– Kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie kraštovaizdžio išsaugojimo?
– Padaryti galime išties labai daug: rūšiuoti atliekas, taupyti vandenį, energiją, nešiukšlinti parkuose, ežerų ar upių pakrantėse, nelaužyti, nedraskyti medžių šakų, nebaidyti čia gyvenančių gyvūnų – paprasčiau kalbant, gerbti mus supančią aplinką. Mes negalime iš gamtos tik imti ir nieko jai negrąžinti. O mūsų grąža gamtai labai paprasta – tai rūpinimasis ja. Todėl įgyvendinant su kraštovaizdžiu susijusius projektus daug dėmesio buvo ir yra skiriama edukacijai, galimybei žmonėms patiems tiesiogiai prisiliesti ir dalyvauti išsaugant ir atkuriant natūralią gamtą.
Viešinimo projektas bendrai finansuojamas iš Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto lėšų.
