Vasarinis vandens „žydėjimas“ – tai gausus mikrodumblių dauginimasis, kai vandens telkinio paviršius padengiamas dumblių mase. Šie dumbliai „žydi“ tik esant palankioms sąlygoms: aukštai oro temperatūrai, silpnam pastoviam vėjui arba štiliui ir tik įšilus vandens telkiniui, kuriame pakankamai maistingųjų medžiagų (azoto ir fosforo).
Aplinkosaugininkai pastebi, kad vandens spalva pradeda keistis, kai dumblių koncentracija vandens telkinyje artėja prie 1 mg/l ir priklausomai nuo „žydinčių“ dumblių rūšies, gali būti įvairių spalvų: melsvai žali, gelsvai žali, pilki, rudi ar net raudoni.
O telkiniuose, kur bangos atsimuša į krantą ar kur yra sraunumos, dumbliai vandenyje gali susiplakti ir susidaryti skirtingų spalvų putos.
Intensyviai vystantis dumbliams vandens paviršius padengiamas tiršta žydinčių dumblių mase ir dugno augalija nebegauna pakankamai šviesos. Besidaugindami mikroskopiniai dumbliai išnaudoja didelį vandenyje ištirpusio deguonies kiekį, perpildo vandenį gyvybinės veiklos produktais ir dumbliai pradeda pūti.
Dėl to pablogėja vandens kokybė: vanduo įgauna nemalonų kvapą, pakinta jo klampumas, sumažėja skaidrumas, vystosi organines medžiagas skaidančios bakterijos, dėl deguonies stygiaus krenta žuvys.
Vandens telkinių planktone vandens „žydėjimo“ metu paprastai ima vyrauti melsvabakterės, kurios ne tik padengia vandens paviršių žalia ar melsva plėvele, bet taip pat gali gaminti toksines sunkiai skaidomas medžiagas. Todėl atsiranda galimybė, kad mitybos keliu bus pakenkta žuvims, kitiems vandens organizmams bei sutrikdyta telkinio ekosistema.
