Jis pasakoja, kad vienas svarbiausių universiteto jam suteiktų dalykų – pasaulio suvokimas ir bendrasis išsilavinimas, padėjęs tapti tuo, kas jis yra šiandien, o praktikose su geografais ir geologais patirtų nuotykių sako nepamirštantis iki šiol.
– Kada Jūsų gyvenime atsirado gamta?
– Gamta mano gyvenime atsirado tą akimirką, kai gimiau. Kiek save prisimenu, – kalbu apie tuos ankstyviausius prisiminimus, – neprisimenu nei mamos, nei tėčio, tačiau prisimenu kažkokius vėžius kibire, prisimenu vikšrus ant lapų ar stirną rasotoje pievoje. Pirmi aštuoniolika mano gyvenimo metų prabėgo kaime.
Nors gyvenau mieste, visas atostogas, visus savaitgalius leisdavau tik kaime. O kaime – didžiulis parkas su stirnomis, kiškiais, grybais, uogomis ir kitomis gamtos gėrybėmis. Vasarų rytais mano pirmasis darbas būdavo apibėgti teritoriją ir susirinkti visas žemuoges ir po nakties išaugusius grybus. Kiekvieną grybą pažinodavau.
– Kaip toje Jūsų ir gamtos draugystėje atsirado fotoaparatas?
– Fotoaparatas atsirado natūraliai. Mano dėdė yra fotografas, jis darydavo visokias meniškas nespalvotas palinkusių medžių ir vienišų merginų liūdnais žvilgsniais nuotraukas. Mums su broliu labiausiai patikdavo laiką leisti jo fotolaboratorijoje.
Brolis labiau domėjosi techniniais reikalais, suorganizavo didintuvus, ryškalus ir pan., o aš, gavęs fotoaparatą, išbėgdavau į kiemą, greitai pripyškindavau visą juostelę ožkų, šunų, karvių ar trobų ir bėgdavau atgal. Užsidarydavome vonioje ir ryškindavome tą juostelę – didindavome nuotraukas, kišdavome į fiksažą, ryškalus ir žiūrėdavome, kas išeis.
Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėja vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas. Tada ir susižavėjau fotografija. Tiesa, nors ir spaudydavau mygtuką, fotografu nebuvau dar dvidešimt metų. Tik po dvidešimties metų pradėjau suprasti, ką su tuo fotoaparatu darau.
– Viena iš daugelio Jūsų profesijų – ornitologija. Ar prisimenate, kada pirmą kartą susidomėjote paukščiais?
– Vaizdžiai pasakojant, viskas atrodė taip. Trylikos metų spuoguotas paauglys kovo mėnesio dvidešimt pirmą dieną išeina į lauką pasivaikščioti. Kelias pažliugęs, prie Važienės sodybos (trečia sodyba nuo mano kaimo sodybos) – erškėčių krūmas. Ir tame krūme cypsi kažkoks paukštis. Geltonu pilveliu, baltai ir melsvai dryžuota galva.
Tokį matau pirmą kartą. Staiga viskas aplinkui sustoja ir susifokusuoja į tą paukštį. Parbėgu namo, namuose – knyga apie paukščius. Aš ją perskaitau. Pasirodo, yra daugybė tų paukščių, daugybė įvairiausių rūšių, o kokie jie visi įdomūs! Pradedu vesti dienoraštį, žymėti, ką matau, kiek matau, ieškoti ir skaičiuoti lizdus. Ir viskas. „Susergu“ visam gyvenimui.
– Ar sunku buvo pasirinkti, kur stoti?
– Turėjau du pasirinkimus ir iki pat paskutinės sekundės nežinojau, kuo noriu būti – dvyliktoje klasėje esi dar šiek tiek priplaukęs, ne iki galo supranti, kas vyksta pasaulyje, o jau turi pasirinkti.
Norėjau būti arba architektas, nes mane traukė dailė, arba biologas. Ilgai blaškiausi, ilgai galvojau, galiausiai nusprendžiau, kad visgi biologija yra ta sritis, į kurią noriu gilintis. Tiesa, mokykloje biologijos visai nemokėjau. Ateidavau, susakydavau visus lotyniškus pavadinimus, gaudavau penketus su pagyrimais ir viskas. Universitete reikėjo visko mokytis iš naujo.
– Koks buvote studentas? Stropus ir pavyzdingas ar vėluodavote atlikti darbus ir bėgdavote iš paskaitų?
– Buvo visaip. Aš tikrai nebuvau blogas studentas, nes man patiko mokytis. Buvo disciplinų, kurių laukdavau kiekvienos paskaitos, pavyzdžiui, arachnologijos (mokslas apie vorus) arba vabzdžių ir kriminologijos paskaitų.
Taip pat – profesoriaus Ričardo Kazlausko (garsaus Lietuvos gamtininko) paskaitų, kurios būdavo labiau ne paskaitos, o istorijos, kaip jis, pavyzdžiui, kokiame nors Brazilijos prekybos centre gaudė drugelį. Arba fotografijos paskaitų, kai dėstytojas gamtos nuotraukas fotografuodavo per televizorių.
Nebėgdavau iš paskaitų dažnai. Būdavo, kad praleisdavau, žinoma. Studijų laikais buvau kūdas kūdas, kaip koks pagalys. Ir nelankiau fizinio lavinimo pratybų – juk aš mokytis atėjau, o ne sportuoti. Bet dėstytojas buvo griežtas, prigrasino nepasirašyti įskaitos, jeigu nelankysiu užsiėmimų. Teko pradėti lankyti – taip užsikabinau, kad galiausiai tapau vaikščiojančiu raumenų kalnu.
– Ką Jums davė universitetas?
– Universitetas pirmiausia man davė vaikus. Ten sutikau savo pirmąją žmoną, su kuria susilaukėme trijų vaikų – jie yra svarbiausias dalykas mano gyvenime.
Universitetas man davė draugus ir kolegas, su kuriais nukeliavau toli ir apkeliavau labai daug. Su mūsų entuziastų būreliu „Ežiukai rūke“ keliavom po Indiją, Rusijos platybes, po Krymą – kur mes tik nebuvom. Tai buvo vienos iš įsimintiniausių kelionių.
Universitetas man davė bendrą pasaulio suvokimą ir išsilavinimą. Iš tiesų jis parodė man, kur kas yra – kur surasti reikiamą informaciją, ko pasiklausti. Už tai aš jam esu dėkingas.
– Ar galite pasidalinti smagiausiais atsiminimais iš studentavimo laikų?
– Kai gyvenau bendrabutyje, turėjau tokią tradiciją – ryte, tekant saulei, su puodeliu kavos užlipti ant bendrabučio stogo ir skaičiuoti praskrendančius paukščius. Gyvenau Čiurlionio g. bendrabučiuose, nuo jų stogo atsiverdavo visa bundančio Vilniaus panorama. Tai buvo vieni gražiausių gyvenimo rytų.
Kelionės su geografais ar geologais visuomet būdavo labai smagios. Leisdavom naktis palapinėse prie Ūlos. Taip pat – praktika, kurioje patirta įvairiausių nuotykių. Per praktikos pertraukas mes nevažiuodavome namo, o eidavome gyventi į šalimais esančius kaimus – rinkdavome grybus, juos parduodavome ir taip išgyvendavome tas kelias savaites iki naujų užsiėmimų.
Prisimenu praktiką, kai gyvenome kažkokioje pelkėje – palapinėje tekdavo kurti laužą tam, kad išvytume uodus ir galėtume bent užmigti, kol jie mūsų nesuėdė. Esame iš brakonierių atėmę elektros įrangą ir jie ėjo su mumis aiškintis santykių. Ir irkluoti išmokau praktikoje. Praktikos išties buvo vienos iš smagiausių universiteto patirčių.
– Ar universitete turėjote dėstytojų, kurie išmokė daugiau nei paskaitų teorija? Galbūt net autoritetų, kurie padėjo Jums tapti tuo, kas esate šiandien?
– Absoliučiai visi dėstytojai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Netgi tie dėstytojai, pas kuriuos po penkis kartus perlaikydavome egzaminus.
Vis dėlto antrosios praktikos vadovas dr. Egidijus Bukelskis išmokė išgyvenimo įgūdžių – kaip statytis tinklus, kaip irkluoti valtį, kaip skrosti žvėrį ir pan. Jeigu reikėtų rašyti pažymį, jam duočiau dešimtuką.
– Koks Jūsų darytas kadras buvo ilgiausiai ieškotas ar sunkiausiai padarytas?
– Tas, kurio dar nepadariau. Vieną gėlę, lieknąją plukę, aš medžioju jau penkerius metus. Atrodo, vis kažkas ne taip. Dar ne iki galo. Reikia tam tikro kampo, tam tikro apšvietimo, kad lapelis iš tam tikros pusės taip ar kitaip švytėtų. Atrodo, augalas niekur nepabėga, gali voliotis prie jo kiek tik nori, tačiau vis kažko trūksta. Taip ir lauki – kitų metų, kitos vietos, kitos pozicijos. Ir bandai vis iš naujo.
– Kuri iš visų veiklų Jums yra artimiausia ir kodėl?
– Be abejonės – fotografija. Tai yra tas užsiėmimas, kurio jau nebemesiu. Žinoma, kadaise galvojau, kad niekada nemesiu šokio. Tačiau vieną naktį Škotijoje ėjau fotografuoti žvaigždžių, paslydau ant avies kakučio ir nusitraukiau sausgyslę. Taip fotografija susidorojo su noru šokti.
