Jam sutikus 1937 m. balandžio 5 d. pradėta vykdyti šio unikalaus ežero reali apsauga. Ši diena labai svarbi ne tik Žuvintui, bet ir visai Lietuvai, nuo jos prasideda Lietuvos saugomų teritorijų ir aplinkosaugos istorija.
Tik po 85 metų Lietuvos centriniame archyve, rezervato darbuotojų iniciatyva, buvo surastas profesoriaus Tado Ivanausko rašytas laiškas, kuriuo gamtos mylėtojas Teofilis Zubavičius buvo pakviestas atvykti į Žuvintą ir tapti pirmuoju Lietuvos aplinkosaugininku. Apie šį laišką – kvietimą pradėti tarnybą Lietuvoje papasakojo Teofilio Zubavičiaus sūnus Algimantas, dažnai aplankantis rezervatą ir jo darbuotojus.
Tiksli rezervato steigimo data nėra žinoma, nes nėra išlikę jokio oficialaus dokumento. Pagal rašytinius šaltinius Žuvinto rezervatas įsteigtas 1937 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva.
Tuomet saugotas tik Žuvinto ežeras ir jo apylinkės 1 km spinduliu, čia buvo uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Jau tuomet buvo pastebėta, kad ežeras išsiskiria nepaprastai turtingu ir įvairiu paukščių pasauliu.
Per 86 metus požiūris į teritorijos apsaugą keitėsi ne vieną kartą. Pradžioje buvo saugomi paukščiai ir žinduoliai, draudžiant juos medžioti, vėliau pradėta saugoti visa Žuvinto ežero ir apylinkių fauna, dar vėliau augalija, o galiausiai gamtinio rezervato teritorija tapo uždara lankytojams, taip siekiant išsaugoti žmogaus nepaliestą ir natūraliai besivystančią, savo biologine įvairove žavinčią vietovę.
Nuo 2002 m. Žuvinto gamtinis rezervatas (7500 ha) yra dabartinio Žuvinto biosferos rezervato (18490 ha) griežčiausiai saugoma sudėtinė dalis. Taip pat ši teritorija yra įrašyta į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą, turi Natura 2000 statusą, biosferos rezervatas priklauso UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ tinklui.
„Žuvintas – itin jautri teritorija, o žmogaus padarytos klaidos gali būti neįkainuojamos, todėl čia turime elgtis labai atsakingai. Šiandieną esantis teritorijos statusas mums leidžia užtikrinti maksimalią rezervato apsaugą, o per stebėjimų istorija dar niekada iki šiol nefiksuotos tokio dydžio migruojančių paukščių sankaupos ir rūšių gausa parodo, kad dirbame teisinga linkme“, – teigia Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktorius Paulius Čeponas.
