„Atsakymas į klausimą, kur keliauja smėlis, yra trumpas – pas latvius. Žinoma, juokauju, bet kiekviename juoke yra dalis tiesos“, – pradedant pokalbį apie išplaunamą Lietuvos pajūrio smėlį šypteli Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkė Loreta Kelpšaitė-Rimkienė.
Pasak mokslininkės, vadinamąjį smėlio kelią mokslininkai stebi jau daug metų, tad matomos tendencijos, kada ir kur nuplaunamas Lietuvos pajūrio smėlis.
– Kokioms sąlygoms esant smėlis iš mūsų paplūdimių išplaunamas? Kas tai lemia?
– Smėlio kelią povandeniniame šlaite daugiausia lemia Baltijos jūroje vyraujančios srovės. Dėl žemės sukimosi, vandens apytakos ir Baltijos jūros padėties pas mus vyraujanti srovė eina iš pietų į šiaurę.
Taigi, Kaliningrado srityje nuplautas smėlis keliauja pas mus, pas mus nuplautas smėlis keliauja pas latvius, iš Latvijos – aukščiau link Estijos ir taip toliau.
Galima sakyti, kad smėlio kelias yra lygiagrečiai krantui.
Poilsiautojai, atėję prie jūros, paplūdimį vertina pagal tai, kiek rankšluosčių galima patiesti nuo kopų iki vandens. Paplūdimio plotis labai priklauso nuo to, koks vandens lygis pačioje Baltijos jūroje.
Lietuvoje yra gražūs, smėlėti, nuolaidūs krantai. Todėl vandeniui pakilus 10 centimetrų, užliejamas apie 1 metras paplūdimio. Taigi, net nedidelis pakilimas gali paslėpti didelę dalį paplūdimio. Tada gali atrodyti, kad paplūdimių neturime.
Vis dėlto pas mus nėra tokių potvynių ir atoslūgių kaip Atlanto vandenyno pakrantėse, kur tai vyksta beveik kasdien. Mes matome sezoninius pakilimus ir atoslūgius.
– Ar kiekvienas vandens pakilimas reiškia nuplaunamą smėlį?
– Jei nuslūgus vandens lygiui matome susidariusius skardžius, tai reiškia, kad jūra pasiėmė šiek tiek smėlio. Skardžių formavimasis dažniausiai vyksta audrų metu ir jie gali atsirasti bet kurioje paplūdimio vietoje, iki kur pasiekė pakilęs vanduo.
Tai cikliškas, sezoninis procesas. Tai, kur smėlio bus nuplauta daugiau, priklauso nuo vėjo ir bangų krypties.
– Ar gali būti vienas tokių pavyzdžių prieš kelias savaites Melnragėje užfiksuotas susidaręs skardis?
– Taip. Buvo pakilęs vandens lygis, o kadangi toje vietoje yra susiformavusi įlankėlė, bangos, artėjančios prie kranto, susikoncentravo ir išplovė smėlį vienoje vietoje.
Jūroje ties šia vieta buvo suformuotas povandeninis smėlio pylimas, bet tai nėra šiai vietai įprastas dalykas, tad jį bangos jau šiek tiek nustūmė link kranto. Bangos taip pat pasiėmė smėlio perteklių.
Žinoma, paplūdimio lankytojams smėlio niekada nebus per daug, bet gamta turi kitokią nuomonę. Tas smėlis buvo nuneštas šiauriau ir dabar iš lėto grįžta į krantą ties Giruliais ar dar šiauriau.
– Paminėjote smėlio pylimą – tai viena iš paplūdimių apsaugos, „maitinimo“ priemonių. Kiek tokia praktika įprasta ir efektyvi išlaikyti smėlį paplūdimiuose ilgalaikėje perspektyvoje?
– Labai geras ir filosofinis klausimas.
Bet juk ir Nidoje, kai kopos nebuvo sutvirtintos augmenija, vėjo pustomas smėlis keliaudavo ir užpustydavo sodybas.
Vandens poveikis smėliui yra sudėtingesnis klausimas, jį sunkiau suvaldyti, neužtenka augmenijos. Pasaulyje naudojami du metodai, kaip sustabdyti kranto ardą.
Viena priemonių grupė – kietosios: bangolaužiai, betonuojamas krantas, statomos promenados ir kt. Kita grupė – minkštosios gamtosauginės priemonės: vytelių pynimai, smėlio papildymas atvežtiniu smėliu.
Lietuvoje turime tris kietųjų priemonių pavyzdžius: Klaipėdos uosto vartai, Palangos tiltas ir Šventosios uostas.
Šventojoje situacija labiausiai nusistovėjusi, turime plačiausius paplūdimius, o ardos zona yra šiauriau Šventosios. Smiltynėje turime gražius plačius paplūdimius, o Melnragėje matome krantų ardą. Tokia pati situacija Palangoje.
Latvijoje kranto linijos yra daugiau, dėl to galbūt problema ne taip pastebima. Latviai daugiausia poilsiauja Rygos įlankoje, bet ten nėra kopų kaip pas mus, mažesnės bangos, silpnesnės srovės.
Pavyzdžiui, Rygos įlankoje žmonės eina į jūrą su pripučiamais čiužiniais, bet pas mus to griežtai negalima, nes yra labai nesaugu dėl stiprių srovių.
Tačiau Liepojoje kitoks vaizdas – piečiau Liepojos uosto gražūs paplūdimiai, o šiauriau – labai stipri krantų arda.
Estams tai nėra aktualu, nes jų krantai labiau akmenuoti, mažai smėlio. Pietryčių Baltija pasižymi smėlėtais krantais, todėl pas mus arda pastebima.
Gdansko įlankoje Lenkijoje situacija panaši kaip Rygos įlankoje. Bet prie Ščecino vyksta kranto arda, ten naudojamas iš uosto iškastas smėlis, kuris pilamas į povandeninius pylimus ir taip maitinami paplūdimiai.
Olandai, kurie gyvena žemiau vandens lygio, stipriai kenčia nuo vandens ardos, jie taip pat vadovaujasi principu, kad reikia pilti smėlį.
Bendrai kalbant kietosios priemonės yra nepatrauklios vizualiai, brangios ir sustiprina kranto ardą šiauriau nuo įrengtos priemonės.
– Kokių matote tendencijų, kurios Lietuvos pajūrio vietos labiausiai kenčia nuo audrų, kiek laiko trunka smėlio sugrįžimas į krantą?
– Ar nuplautas krantas, ar ne, galime pastebėti, kai nuslūgsta vandens lygis po audrų.
Jei po audros yra ramus periodas, paprastai krantas atsistato. Po didesnių audrų atsistatymui reikia 2–3 metų. Tai priklauso nuo kiekio, kiek smėlio buvo nuplauta.
Pavyzdžiui, 1999 metais per uraganą „Anatolijus“ Palangos tiltas buvo atskirtas nuo kopų ir po juo buvo galima ramiai praeiti pėstute.Praėjus keliolikai metų smėlio sugrįžo tiek, kad po antžemine tilto dalimi jau nepraeisi.
Kalbant apie tendencijas, buvome įpratę, kad daug metų labiausiai kentėdavo pajūris ties Klaipėda, Palanga, Giruliais, bet, pavyzdžiui, 2021–2022 metų žiemos sezoną labiausiai nukentėjo Kuršių nerijos pakrantė.
Net labai mažas vėjo krypties pasikeitimas gali lemti, kad smėlis nuplaunamas skirtinguose pajūrio ruožuose.
Pasakyti, kur šią žiemą gali būti nuplautas smėlis, negalima, nes neaišku, kokie vėjai vyraus.
– Jau minėjote „Anatolijų“, bet galbūt prisimenate dar kokių nors atvejų, kai mūsų pajūris buvo ypač stipriai nukentėjęs?
– 2015 metų sausį buvo uraganas „Feliksas“. Mes jau galvojome, kad tikrai bus pridaryta žalos, nes vėjo greitis buvo panašus į „Anatolijaus“.
Atrodė, kad turėsime daug duomenų tyrimams, bet smėlio tūris liko toks pat, nepaisant kai kur „pagraužtų“ kopų ir susiformavusių skardžių.
Tuomet turbūt labiausiai nukentėjo Pirmoji Melnragė, kur ties dzotu buvo nuplauta apie metrą aukščio smėlio.
Mus nustebino stebėjimo rezultatai po 2012 metais vykdyto Palangos paplūdimų papildymo smėliu. Po metų krante smėlio buvo daugiau, nei vos papildžius, bet paplūdimiai vizualiai buvo dar siauresni, nes smėlis buvo suneštas į kopas.
– Ar apskritai galima teigti, kad smėlio išplovimas yra blogai, ar yra ir teigiamų aspektų?
– Kranto arda ne visada yra toks blogas dalykas, kaip mes įsivaizduojame.
Šiauriau Klaipėdos uosto po 2005 metais vykusios labai stiprios kranto ardos, kai buvo išplautas povandeninis šlaitas, į krantą buvo išmestas medinis laivas. Jis buvo po smėliu, bet audra jį išmetė į krantą.
Sumažėjęs smėlio kiekis šioje vietoje vėliau sudarė galimybę šioje vietoje užsiimti ekstremaliomis vandens sporto šakomis.
Tokia galimybė susidarė tik dėl to, kad pasikeitė povandeninio šlaito nuolydis. Pavyzdžiui, Smiltynėje banglentėms sąlygų tikrai nėra.
Mes teturime 90 kilometrų kranto linijos ir mums reikia tiksliai apsibrėžti, kurį kranto ruožą kam naudojame.
Pavyzdžiui, Šventojoje turime natūraliai susidariusius plačius paplūdimius, Melnragėje krantas labiau nuplautas, bet susidaręs nuolydis tinka ekstremalioms vandens sporto šakoms.
Atsižvelgiant į tai reikia apsispręsti, kam kuris ruožas naudojamas, ir kokios aplinkosauginės priemonės konkrečiuose ruožuose yra tikslingos.
Yra dalykų, kurių mes negalime pakeisti: žemės plokštės judėjimo, vandens lygio kilimo dėl klimato kaitos. Mes natūraliai prarandame krantą ir smėlį, tad turime prisitaikyti ir planuoti kranto zonos naudojimą atsižvelgiant į šiuos procesus.
Informacija
Pati galingiausia audra, praslinkusi tikslesnių instrumentinių matavimų eroje, siautė 1967 m. spalio 18 d., kuomet pietvakarių vėjai pasiekė 34–40 m/s vidutinį greitį (gūsiuose iki 50 m/s), o jūros lygis pakilo iki neregėtos 185 cm atžymos. Skandinavijoje ši audra žinoma „Lena“ vardu.
Nidoje buvo sudaužyta 15 dorių, priklausiusių žvejų kolūkiui „Neringa“, o Juodkrantėje keturios žvejų valtys ir moto-botas buvo nuneštas į kitą marių krantą.
Klaipėdoje išsiliejusi Dangė skalavo Dramos teatro rūmus. Buvo apsemtas kelias Nida-Klaipėda. Iš Kuršių nerijos jūros kranto buvo išplauta apie 0,6 mln. m3 smėlio, žemyno kranto – 0,835 mln. kub. m.
Gerokai mažesnės audros, bet taip pat pridariusios nemažai eibių, praslinko 1969 m. lapkričio 10 d., 1973 m. lapkričio 23 d., 1975 m. sausio 4 d., 1976 m. sausio 12 d., 1977 m. lapkričio 13 d., 1978 m. lapkričio 20 d.
Jų metu vakarų krypčių vėjai viršijo 20 m/s greitį, o jūros lygis pakildavo virš 1 m. Įsimintina audra Lietuvos krantus užgriuvo 1983 m. sausio 18–19 d., kuomet vakarų krypties vėjai siekė 20–25 m/s, o gūsiuose iki 35 m/s greitį.
Jūros lygis pakilo beveik 1,5 m. Europoje ši audra buvo žinoma „Christiandorg“ vardu. Buvo smarkiai pažeistas kopagūbris – vietomis jis atsitraukė net apie 15 m.
Kuršių nerijoje labiausiai nukentėjo kranto atkarpa tarp Smiltynės ir Alksnynės bei ties Nida. Kuršių nerijos krantas prarado 0,77 mln. kub. m smėlio.
Pažymėtina, kad praslinkus šiai audrai, vėjuoti orai išsilaikė likusią mėnesio dalį, todėl audrų padaryti nuostoliai buvo didesni. Ypač dideli nuostoliai buvo ten, kur po tanklaivio „Globe Asimi“ avarijos buvo iš paplūdimio pašalintas smėlis su mazutu.
Panaši, nors ir silpnesnė, audra praslinko ir 1990 m. vasario 27 d. Dar viena išskirtinė audra praslinko 1993 m. sausio 14 d., kuomet pietvakarių krypties vėjai siekė maždaug 20 m/s greitį, o jūros lygis pakilo iki 115 cm.
Europoje ši audra gavo Verenos vardą. Savaite po jos, krantui dar nespėjus atsigauti, sausio 25 d. krantus vėl užgriuvo galinga audra. 1999 m. gruodžio 4 d. Lietuvos krantus užgriuvo Anatolijaus vardu pakrikštyta ekstremali audra.
Jos metu vyravo PV ir VPV vėjai, gūsiuose siekę 40,5 m/s greitį. Jūros lygis pasiekė 165 cm žymą, Kuršių nerijos krantas neteko apie 1,94 mln. m3, žemyno – 2,0 mln. kub. m smėlio.
Rimtesnės audros praslinko 2005 m. sausio 8–9 d. Ervino (Skandinavijos šalyse Gudruno) vardu pakrikštyta audra pasižymėjo gūsingais (iki 33,0 m/s) vėjais. Jūros lygis pakilo iki 154 cm.
Krantas neteko apie 0,252 mln. kub. m birių sąnašų. 2015 m. sausio 11 d. praslinkęs ciklonas Feliksas pasižymėjo gūsingais (iki 32,6 m/s) vėjais. Jūros lygis pakilo iki 137 cm žymos, o krantas neteko 0,758 mln. kub. m birių sąnašų. 2020 m. kovo 12 d. ciklono Laura metu vyravo vėjai, gūsiuose siekę 36,4 m/s greitį.
Jūros lygis pakilo iki 173 cm. Krantas neteko 0,177 mln. kub. m birių sąnašų. Šių metų sausio 30 d. praslinko dar viena ekstremali audra.
Danų meteorologinė tarnyba, priklausanti Šiaurės Europos audrų vardų suteikimo grupei suskubo suteikti jai Maliko vardą, grenlandų kalba reiškiantį „banga“. Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Danijoje ši audra pareikalavo ir žmonių aukų.
Lietuvoje šios audros metu vėjai siekė 25,9 m/s (gūsiuose iki 34,8 m/s), o jūros lygis pasiekė maždaug 110 cm atžymą.
