Nors visuomenę prieš keletą metų įaudrino „Grigeo Klaipėda“ atvejis, tačiau kas iš tiesų vyksta, kodėl vyksta ir kas gali nutikti Kuršių mariose, pasakoja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijos vadovas dr. Mindaugas Žilius.
– Jau daug metų kalbame apie itin prastą Kuršių marių būklę. Kokia situacija dabar, gal kažkas nuveikta, kad situacija pagerėtų?
2007 metais Helsinkio komisija (HELCOM), kurią sudaro atstovai iš visų Baltijos jūrą supančių šalių, patvirtino 14 metų planą, kurį įgyvendinus situacija jūroje turėjo pagerėti. Baltijos jūra – viena labiausiai užterštų pasaulio jūrų, o jos ekosistema glaudžiai susijusi su Kuršių marių. Pastaraisiais HELCOM teko konstatuoti, kad situacija per tą laiką mažai pasikeitė ir planas liko neįgyvendintas. Dabar sprendžiama dėl naujų priemonių, bet ar jos veiks, ar jos bus įgyvendintos?
Lietuvos Vyriausybė taip pat šiuo metu svarsto gamtosaugos priemonių paketą, kuris leistų sumažinti taršą tiek žemyninėje dalyje esančiuose vandens telkiniuose, tiek ir Kuršių mariose bei Baltijos jūroje. Tačiau sprendimai priimami Vilniuje, kuris yra už 300 km nuo jūros, todėl ir Kuršių marių bei Baltijos jūros problemos yra mažiau matomos, atitolusios ir įgyvendinamos lėtai.
– Kokia šiuo metu yra Kuršių marių būklė?
Jau eilę metų situacija Kuršių mariose nesikeičia – ji netenkina geros aplinkos būklės reikalavimų. Jei pažiūrėtume į Kuršių marių ir viso regiono palydovines nuotraukas, vasarą dažnai net nepasakytume, kad Kuršių marios yra vandens telkinys. Jos žaliuoja kaip pieva. Eutrofikacija – pagrindinė Kuršių marių problema. Tai maistmedžiagių, tokių kaip azotas ir fosforas, perteklius.
Maistmedžiagių perteklius skatina nevaldomą biomasės, ypač fitoplanktono, dauginimąsi. Prie marių atvykęs poilsiautojas dažnai mato, kad vanduo neskaidrus, dėl yrančio fitoplanktono sankaupų prie kranto atsiranda nemalonus kvapas. Šis reiškiniai labiausiai pastebimi vasarą, atostogų įkarštyje, ir tęsiasi iki rugsėjo.
Be matomų pokyčių vyksta ir daug rimtesni nematomi. Vasarą Kuršių mariose dėl intensyvaus fitoplanktono dauginimosi užtamsinama didžioji dalis vandens storymės. Pavyzdžiui, ties Nida, kur gylis siekia apie 4 metrus, šviesa prasiskverbdavo vos 50 cm. Tamsoje likęs fitoplanktonas ne gamina deguonį, o kvėpuoja jį suvartodamas, dėl ko vėliau padeda trūkti deguonies, žūsta žuvys ir moliuskai, mažėja biologinė įvairovė.
Dar vienas neigiamas reiškinys – ši situacija sudaro palankias sąlygas, kad azotas ir fosforas pradėtų išsiskirti iš marių dugne esančio dumblo, kuris susikaupė per ilgą laiką. Jei niekas nesikeis, galime pasiekti tokią situaciją, kad mums net visiškai neteršiant marių, jos pačios išskirs azotą ar fosforą, kurio dugne užkonservuota labai daug. Ir šį procesą sustabdyti būtų labai sunku.
Dar viena bloga žinia, dabar stebime ne tik mūsų taršos, kuri nemažėja, padarinius, bet ekosistemą keičia ir klimato kaita. Kokios bus pasekmės šiuo metu sunku prognozuoti, bet jos nebus geros.
– Ką galėtume įvardinti kaip didžiausią teršėją? Pastaruoju metu daug aplinkosaugininkų pirštu beda į žemės ūkį, per ilgai ir ne laiku į laukus pilamas srutas, užsienio valstybes, kurios nesilaiko griežtų aplinkosaugos reikalavimų.
Tikrai nenorėčiau į nieką besti pirštu, tai yra aplinkosauga besirūpinančių valstybės institucijų reikalas, bet visa tarša atkeliauja iš pasklidųjų ir taškinių taršos šaltinių, esančių žemyninėje dalyje. Nemuno upė, kurios baseinas apima didžiąją dalį Lietuvos Respublikos ir dalį Baltarusijos, atneša apie 96 proc. vandens į Kuršių marias. Vadinasi, didžioji dalis teršalų patenka su juo. Labai apytiksliais skaičiavimais iš užsienio valstybių į Nemuną patenka apie ketvirtadalis teršalų. Likusi dalis – tai visos Lietuvos nuotekos, žemės ūkis ir natūrali tarša. Ir, kaip minėjau, šiuo metu Kuršių mariose atsiranda vidinė tarša maistmedžiagėmis, kurios atsipalaiduoja iš dugno nuosėdų.
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebime kaip besikeičiant ūkininkavimo praktikai, intensyvėjant klimato kaitai, mažėjant mūsų dirvožemio derlingumui yra sunaudojama vis daugiau trąšų, kurių dalis tikėtina patenką ir į Kuršių marias.
Pastaruoju metu fiksuojama tarša ir jau naujai atsirandančiais teršalais – tokiais kaip vaistais, vis garsiau skambančiais ftalatais, kurių didelė dalis patenka būtent iš buitinių vartotojų nuotekų.
– Ne taip seniai nuskambėjo „Grigeo Klaipėda“ skandalas. Kalbama, jog be Klaipėdos miesto nuotekų į marias nutiesta dar apie 20 vamzdžių iš privačių įmonių nuotekų valyklų. Kokią tai daro įtaką marioms?
Visi jūsų minimi nuotekų valymo vamzdžiai atvesti į uosto teritoriją, Klaipėdos sąsiaurį. Būtina atkreipti dėmesį, kad čia yra labai didelė vandens apykaita ir judėjimas, todėl visos nuotekos labai sparčiai praskiedžiamos ir dažniausiai patenka į Baltijos jūrą. Taip, tarša yra, tačiau bendrame balanse ji mažai reikšminga dėl intensyvios vandens apykaitos.
Kritinė būklė yra Kuršių mariose, kurios prasideda už Kiaulės nugaros salos, kur vandens apykaita daug lėtesnė ir, pasikartosiu, čia labai daug teršiame mes patys. Nuskambėjus minėtam skandalui buvo skatinama nepirkti tualetinio popieriaus, tačiau marios būtų daug dėkingesnės, jei nustotume pirkti buitinę chemiją su fosforu, nemestumėm į tualetą vaistų ar neterštumėm kitomis kenksmingomis medžiagomis, kurios vėliau atsiduria mariose. Patikėkite, milžiniški kiekiai teršalų mariose atsiduria iš mūsų visų namų, ne tik iš pramonės įmonių.
– Ar imamasi kokių nors priemonių, kad vanduo būtų valomas? Pavyzdžiui, Kuršių nerijos nacionalinis parkas šienauja nendres ir, teigia, kad tai padeda valyti Kuršių marias.
Nendrių šienavimas, jei jos pašalinamos iš vandens, padeda valyti, nes nendrėse kaupiasi azotas ir fosforas. Žinoma, labai svarbu, kas su nendrėmis daroma paskui. Jei jos, pavyzdžiui, deginamos, tuomet išskiria CO2, šiltnamio efektą skatinančios dujos, kas jau nėra labai gerai.
Taip pat svarstytos tam tikrų valančių moliuskų kolonijų įkūrimo, biomasės iš marių dugno rinkimo idėjos. Kol kas didesniu mastu jokie projektai nevykdomi, tačiau jie visi kol kas yra apie pasekmių mažinimą. Aktualiau būtų sumažinti ir valdyti priežastis – taršą maistmedžiagėmis žemyninėje dalyje. Čia, dar kartą pasakysiu, galime daug nuveikti kiekvienas savo namuose.
– Kas nutiks, jei nieko nedarysime? Iš paplūdimių dings mėlynos vėliavos? Ar blogiau?
Marios šiuo metu veikia kaip vandens filtras, apvalantis Nemuno vandenį prieš jam patenkant į Baltijos jūrą. Remiantis anksčiau vykdytais tyrimais, Kuršių marios gali sulaikyti nuo 25 iki 40 proc. nitratų atnešamų su Nemuno iš žemyninės dalies. Vadinasi, pavasarį į Baltijos jūrą išteka švaresnis vanduo nei įteka į pačias marias.
Visgi klimato kaita gali paspartinti procesus arba juos pakeisti kita linkme, tuomet ši tarša iš žemyninės dalies taps dar intensyvesnė, o marios turi ribotą gebėjimą apvalyti vandenį. Ilgainiui marios gali tapti tokios, kurių nebereiks teršti, jos pačios sukaupusius didelius kiekius maistmedžiagių generuos iš savęs. Tuomet atstatyti marių ekosistemą taptų dar didesniu iššūkiu, o paplūdimiai nuo Klaipėdos iki Palangos ir toliau gali tapti panašūs į Kuršių marių pakrantę – nes marių žydintis vanduo ištekėjęs juda įprastai į šiaurę. Todėl atvykę prie Baltijos jūros galėsime pamatyti neskaidrų vandenį ir mirštančius dumblius. Vargu ar norėsime ten atostogauti.
