Miškai ant kalnų viršūnių, palmės gatvės pakraštyje, ryškiai mėlynas tarsi iš atviruko dangus. Viskas bylotų apie idilę, jei nebūtų milžiniško tamsiai pilko į kelių kilometrų aukštį vertikaliai į atmosferą kylančio dūmų ir pelenų stulpo.
Vaizdo įraše matyti, kaip sutuoktiniai baltu „Seat“ automobiliu pasuka į dešinę stebėti išskirtinio gamtos spektaklio. Pasigirsta balsas ispanų kalba: „Jis išsiveržia, negaliu tuo patikėti!“
Tai – geologijos doktorantės Albos Martin-Lorenzo žodžiai.
Ji atvyko į La Palmos salą paimti dujų mėginių iš dirvožemio ir tuo metu prasidėjo pragaras. Visa tai moteris nufilmavo mobiliuoju telefonu.
Dar tą pačią dieną A.Martin-Lorenzo įrašas išplito socialiniuose tinkluose kaip vienas pirmųjų ir įspūdingiausių ugnikalnio išsiveržimo La Palmos saloje dokumentų.
Rugsėjo 19-ąją 15 val. 13 min. vietos laiku prasivėrė Kanarų pietuose esančio Kumbre Vjechos (Cumbre Vieja) kalnagūbrio žemė. Erupcija – lavos, pelenų, ugnies išsiveržimas sukuria naują kraterį, be dūmų ir pelenų, kalnas išmeta karštą lavą.
Naujas ugnikalnis dar neturi pavadinimo, bet La Palmos gyventojams demonstruoja savo galią ir verčia juos susitaikyti su griaunančia bei įnoringa prigimtimi.
Lemtingi ženklai
Praėjus daugiau nei trims mėnesiams po paviešinto vaizdo įrašo A.Martin-Lorenzo buvo 8 kilometrai į šiaurės vakarus nuo kunkuliuojančio kraterio, laikinoje tyrimo stotyje, įsikūrusioje Los Lanos de Aridanės miesto pakraštyje.
Aplink ją – kartoninės dėžės, į kurias sukrauta tai, ką išmetė ugnikalnis, – dešimtys nuo kumščio iki futbolo kamuolio dydžio riedulių. Šiuos egzempliorius geologijos doktorantė nori tyrinėti pagrindinėje laboratorijoje Tenerifėje.
Bet A.Martin-Lorenzo vis reikės sugrįžti į salą naujiems lavos mėginiams surinkti.
Moters noras išsiaiškinti ką nors nauja susipina su pasibaisėjimu: „Profesiniu požiūriu rugsėjo 19-oji buvo įspūdingiausia mano gyvenimo diena. Asmeniniu – tragedija. Jau daugelį metų dirbu La Palmos saloje, čia turiu draugų.
Iš mūsų nuolat lankomų restoranų ir pamėgtų prekybos centrų nieko nebeliko“, – sako A.Martin-Lorenzo.
Artėjanti katastrofa siuntė savo pragaištingus ženklus. Jau per rugsėjo antrąją savaitę geologų davikliai registravo šimtus žemės drebėjimų. Tyrėjai pastebėjo dirvožemio deformaciją ir dujų mėginių geocheminių procesų anomalijas. Visa tai bylojo apie netrukus įvyksiantį ugnikalnio išsiveržimą.
A.Martin-Lorenzo ir jos Kanarų vulkanologijos instituto kolegoms buvo pasiųsta žinutė: tai įvyks, bet nežinoma, kur ir kaip.
Pagal pirmąsias prognozes, nuo ugnikalnio išsiveržimo turėjo nukentėti negyvenamos salos vietovės. Bet įvyko kitaip: lavos srautai pradiniu 700 m per val. greičiu tekėjo šlaitu žemyn tiesiai ant El Paraiso, Todokės (Todoque) ir San Kristobal de la Lagūnos vietovių.
Lažybos su stichija
Iki gamtos šėlsmo San Kristobal de la Lagūnoje stovėjo vokiečių emigrantų poros Michaelio Nguyeno ir Heidrun Schumann namas. Dabar sutuoktiniai su savo trimis šunimis glaudžiasi vieno kambario trobelėje su lauko tualetu ir saulės energijos baterijomis La Puntos kalnuose šiauriau ugnikalnio. Toli nuo lavos srautų ir pelenų lietaus. Bet nepakankamai toli, kad galėtų pamiršti pražūtingąjį kalną.
Rinkdamas naujas žinias tinklalapiui „La-Palma-24“ M.Nguyenas kiekvieną rytą važiuoja į slėnį fotografuoti ugnikalnio. Juo jis iš pradžių žavėjosi, bet dabar jį nervina nuolatinis ūžesys ausyse ir į burną patenkantys pelenai.
Iš M.Nguyeno barzdos galima nuspėti, kiek ilgai jau trunka nepaprastoji padėtis La Palmos saloje.
„Einu lažybų su ugnikalniu. Kai tiks užges, vėl nusiskusiu“, – sako M.Nguyenas.
Mintį, kad jo gyvenimas amžino pavasario La Palmos saloje prilygo – tiesiogine šio žodžio prasme – šokiui ant ugnikalnio, vyras seniai nuslopino.
„Čia visur – vulkaninė sritis. Nepaisant to, niekas nemano, kad kas nors panašaus gali nutikti.
Matai tik namą, kurį pasistatei ir kuriame užaugo tavo vaikas“, – sako M.Nguyenas.
Kunigas be Dievo namų
„Tai visiškai neturi nieko bendro su Dievo bausme ar šėtono darbu. Gamta tokia nenuspėjama“, – sako Alberto Hernandezas, kurį salos gyventojai vadina Ugnikalnio kunigu.
Keturias jo bendruomenes – Todokės, El Paraiso, El Remo ir La Bombilos pasiglemžė lava arba jos atsidūrė uždaroje zonoje ir šiuo metu nepasiekiamos.
A.Hernandezas gimė 1981 metais, praėjus dešimt metų po Tenegijos ugnikalnio išsiveržimo.
„Žinoma, ir aš norėjau pamatyti išsiveržusį ugnikalnį. Iš pradžių maniau, kad jis nepavojingas. Bet iki tol, kol dabar neišvydau, ką stichija padarė“, – sakė dvasininkas.
Vaizdo įrašuose matyti, kaip Todokės bažnyčios varpinės bokštas dingsta pelenų ir dūmų debesyje. Ugniagesių pastangos nukreipti lavos srautą nuo bažnyčios į tarpeklį buvo bergždžios.
Religinės bendruomenės nariai išgelbėjo abitą, monstranciją (liturginis katalikų reikmuo ostijai įdėti ir išstatyti garbinimui), šventųjų paveikslus ir bažnyčioje stovėjusius suolus.
Dauguma tikinčiųjų neteko savo namų. Kunigas pasakoja apie mažą naktimis verkusią mergaitę, kuri savo kuprinę pamiršo sugriautuose namuose.
Dabar bendruomenė susitinka Los Lanoso koplyčioje „Ermita de Fatima“ tomis pačiomis valandomis kaip kadaise sugriautoje bažnyčioje.
„Galiausiai juk tai buvo tik pastatas. Bažnyčia – ne vien sienos. Bažnyčia – tai mes, žmonės.
Nesvarbu, ar susirinksime futbolo aikštėje, ar po pinijos medžiu“, – sako A.Hernandezas.
Pavojus dėl pelenų
Savo bendruomenei, kuri tiek daug neteko, dvasininkas stengiasi pagelbėti ir fiziškai: savanoriškai padeda vaduotis iš pelenų. Jie La Palmos saloje tapo vis didėjančia problema daugeliui gyventojų, kurie išvengė lavos srauto.
Pelenai kaip juodas sniegas dengia gamtovaizdį, nusėda ant galvos, įsiskverbia į nagus ir girgžda tarp dantų.
Kadangi jie gali pakenkti plaučiams, aplink ugnikalnį gyvenantys žmonės raginami išeiti iš namų tiktai neatidėliotinais atvejais. Mokyklose laikinai nevyksta pamokos.
Kai vėjas pasisuka į rytinę La Palmos pusę, būtina uždaryti salos oro uostą. Gatvėse nepamatysi žmogaus be apsauginių akinių ir respiratoriaus.
Pirmiausia piečiau lavos srautų, Las Manchase, metro storio pelenų danga kaupiasi kiemuose ir terasose. Namų savininkai ir jų pagalbininkai stogus skuba vaduoti nuo šios naštos, nes kyla grėsmė, kad jie įgrius.
Darbas – tarsi Sizifo
Vokietijos mieste Tryre gimęs Walteris Blau su savo vokiečių aviganių veislės šunimi Angusu nuo 2017-ųjų gyvena La Palmos saloje. Keturkojo lydimas vyras visureigiu „Land Rover“ reguliariai važiuoja į uždarytą zoną.
Pakeliui sutikti tvarką prižiūrintys pareigūnai jo nestabdo, nes W.Blau turi būtiną leidimą.
Iki rugsėjo 19-osios vokietis su savo draugais nuolat susitikdavo Todokės bare „Las Tejas“. Čia buvo laukiamas kiekvienas – nesvarbu, ar statybų verslininkas, ar bananų plantacijos darbininkas. Iš visų dingusių vietų W.Blau labiausiai pasigenda šio baro.
Dabar savanoris pagalbininkas susitinka su kai kuriais bičiuliais sunkiam darbui. Jie tonas nukastų pelenų nuo poilsinės stogo sunešė į konteinerį. W.Blau dirba ramiai – iki pusės nuogas ir be kaukės. Tai – Sizifo darbas, nes ugnikalnis kas sekundę išmeta į orą vis naujų pelenų.
Bet sunkų, nepabaigiamą valymą vokietis laiko savaime suprantamu dalyku.
„Dabar čia – mano gimtinė. Tokioje padėtyje kaip ši atsiskleidžia charakteris. Kaip ir gyvenant santuokoje – tiek geromis, tiek ir sunkiomis dienomis. Lieku čia dabar ir būsiu ateityje. Ir padedu“, – sako W.Blau.
Dėl saloje slypinčio pavojaus vokietis neturi iliuzijų: „Naivuolis tas, kuris mano, kad La Palmoje pastatęs namą šimtą metų esi saugus.“
Pats W.Blau gyvena namelyje ant ratų.
Vulkanologai ir vėl fiksuoja daugybę žemės drebėjimų aplink Kumbre Vjechos kalnagūbrį.
Niekas negali pasakyti, kaip ilgai bevardis ugnikalnis La Palmos saloje dar bus aktyvus. Ir net jeigu po kelių savaičių stichija nurims, gali būti, kad netrukus į ryškiai mėlyną tarsi iš atviruko dangų pakils nauji pelenų stulpai.
Žvilgsnis į La Palmos salą – iš arčiau
Kanarų salynas atsirado dėl vulkanizmo – visumos gamtos reiškinių, kuriuos sukelia lavos, skystųjų ir kietųjų medžiagų bei dujų išsiveržimas į Žemės paviršių.
Septynios pagrindinės salos atsirado per keturias fazes. Fuerteventūra, kurios amžius yra 22 mln. metų, – seniausia sala. El Hieras (1,2 mln. metų) ir La Palma (2 mln. metų) – jauniausios ir geologiniu požiūriu aktyviausios Kanarų salos.
2011-aisiais priešais El Hiero salą išsiveržė povandeninis ugnikalnis. La Palmoje pastarasis didelis išsiveržimas buvo įvykęs lygiai prieš 50 metų: 1971-aisiais piečiausiame salos taške iš Tenegijos (Teneguia) ugnikalnio per tris savaites ištekėjo 40 mln. kubinių metrų lavos.
Šiemet įsisiautėjusio bevardžio ugnikalnio spektaklis, traukiantis ir turistus, tęsiasi su vis naujomis scenomis: krateris daug kartų visiškai ar iš dalies sugriuvo, iš vis naujų versmių į slėnį veržiasi lava (nuotr.). Dabar ji dengia didesnį nei 1000 hektarų plotą ir iš toli atrodo kaip milžiniška kalva. Masė išsiliejo ir į Atlanto vandenyną – ten formuoja daugiau nei 40 ha dydžio pusiasalį.
