Apsauga – būtina sąlyga
Kasmet valstybiniuose Lietuvos miškuose yra pasodinama daugiau nei 30 milijonų naujų medelių. Būtent tokie jauni želmenys ir yra patys pažeidžiamiausi. Išauginti žaliuojantį mišką, kaip pripažįsta Valstybinių miškų urėdijos specialistas, reikalauja nemažai darbo bei pastangų, o jaunų medelių žūtis tampa tiek finansine, tiek ir moraline našta miškininkams.
Miškuose gyvenantys briedžiai, danieliai, stirnos ir taurieji elniai laupo miško želdinių žievę, ėda medžių ūglius, todėl netaikant apsaugos priemonių gali ir visiškai sunaikinti jaunus medelius. Tiesa, vasarą ši grėsmė yra mažesnė, nes žvėrims nereikia įdėti daug pastangų norint rasti maisto, yra pakankamai žolės ir kitokio pašaro.
„Didžiausią grėsmę Lietuvos miškuose, žinoma, kelia kanopiniai žvėrys. Pavyzdžiui, šernai mažai pavojingi miško želdiniams, nes medžių ūgliai ir liemenų žievė nėra jų maistas. Tuo tarpu elniai, danieliai, stirnos ir briedžiai skabo medžių ūglius, o tuomet pažeistas medelis pradeda kerotis, juos lengviau nustelbia kiti medžiai ar jis visiškai žūva. Kiek vyresniems medžiams elniniai žvėrys laupo liemenų žievę, iš jų briedžiai, pasinaudodami savo mase, laužo jau gerokai paaugusių pušų viršūnes.
Žvėrių pažeistose medžių liemenų vietose susidaro žaizdos, per kurias tokie ūgtelėję medžiai neretai užsikrečia puviniu, susiformuoja sausašonis ar kitos medienos ydos. Kilus stipriems vėjams, audroms dažniausiai tokiose pažeistose vietose medžiai lūžta“, – pastebi Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Miškininkystės skyriaus vadovas.
Užaugus nelieka ir grėsmės
Iki medžiai tampa pakankamai stiprūs atsilaikyti, o jų žievė neįkandama žvėrims, turi praeiti apie 40 metų. Tuomet nebelieka problemos ir apsaugos nuo žvėrių daromos žalos tokiems medynams jau nebereikia.
Kurie medžiai daugiau pažeidžiami, taip pat priklauso ir nuo to, kokios medžių rūšys labiau paplitusios viename ar kitame Lietuvos regione. Rytų ir pietryčių Lietuvoje dirvos labiausiai yra tinkamos pušynams, jų daugiausiai sodinama, tad juos dažniausiai ir pažeidžia elniniai žvėrys. Derlingesnėse dirvose daugiau sodinama eglių, ąžuolų, kuriems taip pat reikalinga apsauga nuo žvėrių. Labiausiai žvėrių pažeidžiamos yra jaunos pušys, ąžuolai, eglės, klevai, beržai ir kt.
„Jei klajodamas žvėris randa kur daugiau ėsti, ten ir užklysta. Tačiau padaromos žalos dydis priklauso ir nuo medyno rūšinės sudėties. Jei tai yra, pavyzdžiui, beržynas, jis dažnai atsikuria pats iš šalia augančių gentainių sėklų. Savaime pasisėję beržiukai, dažniausiai būna tankesni, todėl ir „apsilankius“ žvėrims dažnai medelių, reikalingų būsimam medynui susiformuoti, lieka pakankamai, todėl ir apsaugos tokiam medynui reikia mažiau.
Visiškai kitokia situacija yra ten, kur, pavyzdžiui, auga ąžuolai. Tokiems medžiams yra reikalinga derlinga dirva ir daugiau apsaugos. Ąžuolai yra labai vertinga, bet kartu ir lepi rūšis, kurią reikia ypač atidžiai saugoti nuo pažeidimų, derlingoje dirvoje ąžuoliukus taip pat „puola“ – bando nustelbti kitos medžių rūšys. Pažeisti žvėrių ąžuoliukai augs žaizdoti, kreivi arba ir visai sunyks. Ir jei nebus taikomos apsaugos priemonės, ilgainiui vietoje sodinto ąžuolyno gali susiformuoti kur kas mažiau vertingų medžių rūšių medynas“, – įžvalgomis dalijosi miškininkystės profesionalas.
Skirtingi apsaugos priemonių tipai
Viso apsaugai nuo laukinių žvėrių miškuose yra naudojamos trys pagrindinės apsaugos priemonių grupės. Tai tepami ir purškiami repelentai, apsauginės tvoros tvėrimas ir individualios apsaugos priemonės (gofroplastiko skydai, tinkleliai, liemenų spiralės). Repelentais ir individualiomis apsaugos priemonėmis kasmet apsaugoma daugiau nei 19 tūkst. ha miško želdinių, o aptveriant – dar net 7 tūkst. ha.
Medžių ūglius miškininkai paprastai tepa arba purškia repelentais, kurie miškuose pradedami naudoti rudenį. Tiesa, ši priemonė yra naudojama ne tik miškuose. Ją renkasi ir ūkininkai bei sodininkai, siekdami apsaugoti savo augalus.
Paprastai kasmet rugsėjo – spalio mėnesiais, kai medžių metiniai ūgliai jau būna pilnai susiformavę, bei tam būna tinkamos oro sąlygos, tepami ar purškiami atbaidančio skonio ir kvapo repelentai. Šių priemonių naudojimas priklauso ir nuo aplink esančių gyvūnų populiacijos. Jei miške pastebimas didesnis gyvūnų skaičius, nepakanka repelentais apsaugoti tik viršūninius medelių ūglius, todėl tenka juo tepti ir šoninių šakų ūglius.
VMU atstovas pasakojo, kad nuo stirnų sukeliamų pažeidimų jauni medžiai repelentais yra tepami kol jų aukštis siekia 1,5 m. aukštį. Tuo tarpu siekiant medį apsaugoti nuo tauriųjų elnių, repelentai naudojami medžiui pasiekus ir apie 1,8 m. aukštį. Kur kas stambesni briedžiai turi daug fizinės jėgos, todėl lengvai gali nulaužti ir gerokai aukštesnį medį. Tad ten, kur yra paplitusi briedžių populiacija, repelentais apdorojami ir aukštesni želdiniai bei žėliniai.
Turbūt ne vienas miško lankytojas yra pastebėjęs ir atskirus medelius gaubiančius plastikinius gaubtus, skydines apsaugas ar specialius rankovinio tipo tinklelius. Šios individualios apsaugos priemonės taip pat apsaugo medelius nuo žvėrių daromos žalos.
Smulkus tinklas padeda apsaugoti medžius ir nuo zuikių bei kitų graužikų. Ties medžio šaknimis ir kamienu esantis tinklelis yra dar smulkesnis tam, kad padėtų apsisaugoti nuo graužikų. „Pasitaiko, kad sniegui nutirpus randame medžius apgraužtus pelių. Norint apsisaugoti nuo smulkių graužikų naudojami pažeminto tipo tinkleliai. Nors tokios apsaugos naudojamos retai ir tik ten, kur tikrai pastebima didesnė smulkių graužikų daroma žala“, – paaiškino pašnekovas.
Kaip pasakojo D. Stonis, dažniausiai pastarojo tipo individualios apsaugos praktikoje yra naudojamos siekiant apsaugoti ąžuolus. Tačiau kartu šis būdas reikalauja ir daugiau kasmetinės priežiūros, nes po žiemos reikia pataisyti sniego nulaužus kuoliukus ar nulenktas apsaugas, medeliui augant apsaugos pakeliamos, vėliau keičiamos kito tipo apsaugomis (tinkleliai ar skydai keičiami į liemenų spirales). Individualios apsaugos yra ilgalaikės ir tinka naudoti kelerius metus.
Kai kamienas pasiekia apie 8-10 cm. skersmenį, jo žievę pradeda laupyti elniai ir briedžiai. Spygliuočiai kiek vėliau nuo to apsisaugo savo šiurkščiu žievės paviršiumi, tačiau tai, anot VMU atstovo, gali užtrukti ir pora dešimtmečių. Paprastai žvėrims aplaupius spygliuočių žievę medis nežūsta, tačiau atsiradus puviniui užaugusio medžio mediena tinka tik malkoms, kilus stipriems vėjams dažnai tokie medžiai nulūžta.
Kaip vienas iš būdų apsaugoti jauną medį nuo žievės nulaupymo yra naudojamas ir anksčiau jau minėti repelentai, kuriuo tam tikrame aukštyje būna nutepamas kamienas. Taip pat miškuose ant stiebų galima pastebėti uždėtas spirales, kurios yra skirtos apsaugoti medžius nuo stiebų laupymo.
Kaip dar vienas iš pagrindinių miško želdinių apsaugos priemonių tipų yra išskiriamas tvoros statymas. 2 m. aukščio tvoros yra skirtos apsaugoti jaunus medelius nuo elninių žvėrių daromos žalos ir nors šią priemonę galima pritaikyti ne visur, ji yra viena efektyviausių bei, jei žvėrių yra daug, gali užtikrinti net 15 metrų ir daugiau apsaugą.
„Retais atvejais, jei netoliese yra kitoks reljefas, įkalnė ar po audros nuvirtęs ant tvoros medis nulenkia tvoros tinklą, žvėris gali patekti į aptvertus medelių plotus. Kartais pabaidytas elnias ar briedis su visa savo jėga gali ją ir nuversti. Todėl miškininkai prižiūri ir, reikalui esant, remontuoja pažeistas tvoros vietas. Įrengiant apsauginę tvorą, pradžioje išleidžiama daugiausiai lėšų, taip pat reikia pasakyti, kad tai ilgalaikė apsaugos priemonė ir jos vėlesnė priežiūra ir remontas taip pat kažkiek kainuoja. Jei ji būtų neveiksminga, nebūtų net prasmės į ją investuoti.“, – pastebi D. Stonis.
Kaip dar vieną, nors ir rečiau naudojamą apsaugos priemonę pašnekovas įvardijo ir į ūglius įspraudžiamą avies vilną. Nuo žvėrių medžių ūglius galima apsaugoti ir atbaidančiomis lipnios juostos vėliavėlėmis. Tačiau pastarieji metodai yra retai taikomi Lietuvos miškuose ir yra daugiau eksperimentiniai nei kiti.
„Visi pasodinti medžiai auga natūraliai ir šio proceso nereikia trikdyti. Jei žvėrys įsiterpia į šį natūralų procesą, tiesiog reikia apsaugoti medžius, tačiau jei žala nebedaroma, apsaugos priemonės nebetaikomos.
Tačiau kalbant, pavyzdžiui, apie tvoras, jei ji tvirtai laikosi, jos pakaks tikrai ilgam laikui, bet jei tokią priemonę naudosime visur, miško gyvūnams tiesiog nebus kur bėgioti, tad visos išvardintos priemonės yra taikomos kombinuotai ir pritaikomos būtent tos, kurios geriausiai tinka konkrečiam miško plotui, atsižvelgiant į daugelį svarbių veiksnių“, – paaiškina VMU Miškininkystės skyriaus vadovas D. Stonis.
Besikeičiančios žvėrių populiacijos padariniai
Per daugelį metų Lietuvos gamta keitėsi, didėjo miškingi plotai. VMU specialistai pažymi, kad dar 1934 metais šalies miškingumas siekė 16 proc. Dabar miškingumas yra padidėjęs bene dvigubai ir siekia net 33,7 proc.
Ir nors nėra lengva suskaičiuoti, kiek tiksliai miškuose gyvena įvairių žvėrių, specialistai teigia, jog gyvename laiku, kai ir žvėrių populiacija yra itin didelė, o švelnesnes žiemas lemianti klimato kaita ir pastarieji metai, kuomet dėl pasaulį sukausčiusios koronaviruso pandemijos buvo ribojamas žmonių judėjimas ir medžiojama kur kas rečiau, taip pat turėjo prisidėti prie šio skaičiaus augimo. Tai tiesiogiai veikia ir mūsų šalies miškus bei juose augančių medžių apsaugą.
Miško žvėrys vis rečiau bijo dažnai jiems miškuose matomų žmonių, tampa drąsesni, pastebimi ir arčiau gyvenamų namų, ramiai gyvena savo gyvenimą arčiau gyvenviečių. Netrukdomai didėja jų populiacija, o kartu ir poreikis rasti maisto tiek sau, tiek ir augantiems jaunikliams.
„Kartais yra nuomonių, kad gyvūnai visada gyveno miškuose ir nereikėtų kištis. Tačiau čia svarbu atkreipti dėmesį ir į Lietuvos gamtos istoriją. Kažkada gyvūnų miškuose buvo kur kas mažiau. Jie buvo išmedžioti ir jų daromas poveikis nebuvo toks didelis, todėl žmogui nesikišti nėra teisinga.
Kažkada ir Kuršių Nerijoje augo liepynai ir ąžuolynai, o smėlynai atsirado pradėjus plėstis Klaipėdai. Po karo buvo sakoma, kad žvėrių trūksta ir reikia juos globoti, tuomet jie pradėjo siaubti kolūkių laukus. Praktika rodo, kad nieko nedarant tiesiog neturėsime kuo vėliau džiaugtis. Mišką saugoti taip pat būtina tam, kad jis galėtų išlaikyti biologinę įvairovę, augti sveikas. Nuolatinė priežiūra yra skirta juos apsaugoti ne tik nuo žvėrių, bet ir nuo gaisrų, kenkėjų ar ligų“, – dėmesį į besikeičiančią situaciją bei kintančią miško gyvūnų populiaciją siūlo atkreipti Miškininkystės skyriaus vadovas.
D. Stonio teigimu, reikšminga prisiminti, kad svarbu išlaikyti darną su gamta ir norint džiaugtis gražia aplinka, Lietuvos miškais, reikia įdėti į tai darbo bei jėgų. Nustatyta, kad iki medis užauga, miškininkai reikalingus apsaugos darbus jam atlieka net 60, o kartais ir daugiau kartų.
Valstybinių miškų urėdija taip pat jau skelbė, kad kasmet įveisia daugiau nei 500 ha naujo ir atkuria apie 9 000 ha miško, kasmet išaugina apie 50 mln. vienetų sodmenų, kurių didžioji dalis yra sodinama būtent Valstybinių miškų urėdijos prižiūrimuose miškuose.
