Pasak Pajūrio regioninio parko direkcijos direktoriaus Dariaus Niciaus, Olando Kepurės skardis yra gyvas ir jame vyksta natūralus krantodaros procesas, kurio sustabdyti neįmanoma.
„Kadangi pačiame skardyje eina požeminiai vandenys, tai natūralu, kad jie skardį padaro netvirtą, ypač rudens, pavasario sezonu, kada suintensyvėja skardžio irimo procesai. Susidariusios nuošliaužos, kurios nubyra ant pačio kranto po bangų mūšos, yra nuplaunamos, tad vėl skardis pasidaro statesnis“, sakė D. Nicius.
Olando Kepurės skardžio teritorija nuo Karklės link Olando Kepurės, turi gamtos paveldo objekto statusą.
Pasak D. Niciaus, yra ir kita medalio pusė didžiulis lankytojų srautas ant Olando Kepurės skardžio sukelia aplinkinių kopų eroziją.
„Miške, ant skardžio viršaus, yra didelis lankytojų skaičius ir ten ištrypiama augalinė danga. Problema, jog, kai nebėra augalinės dangos, žolės miško paklotėje, ten atsiveria nuo pusės metro iki metro storio smėlio viršutinis sluoksnis. Natūralu, kad jį vėjas išpusto ir susiformuoja eroziniai židiniai, kurie paskatina ir skardžio irimo procesą“, pasakojo D. Nicius.
Siekiant sumažinti skardžio irimo procesą, mokslininkai pasiūlė kelis variantus, kaip būtų galima tai padaryti. Vienas jų – nukreipti požeminius vandenis kita linkme, o kitas – skardį užbetonuoti.
„Požeminiai vandenys nuolatos teka ir jie daro skardį mažiau stabilų, vienas iš pamąstymų, kad reikėtų nukreipti požeminius vandenis. Bet toks projektas per brangiai kainuotų.
Kitas variantas labai paprastas reikia tiesiog užbetonuoti skardį ir tada sumažintume arba panaikintume skardžio griuvimą ir erozinius židinius. Tačiau šiandien poreikio tam nėra, prioritetas skiriamas natūraliems gamtiniams procesams“, apie galimus variantus kalbėjo D. Nicius.
