Tarp Vilniaus ir Kauno: kelionėje verta aplankyti šias vietas – dovanoja kvapą gniaužiančius vaizdus

Vos 100 kilometrų kelionėje gali mėgautis giedra, pasigėrėti artėjančių lietaus debesų didybe, būti tiesiog „išskalbtas“ liūties ir vėl pro vaivorykštės vartus grįžti į saulėtą vakarą. O kur dar daugybė aplankytų, pamatytų ir išbandytų vietų. Būtent tiek daug visko talpinusios kelionės įspūdžiais, o galbūt ir Jūsų būsimos kelionės idėja norime pasidalinti su Jumis.

P(r)asiblaškymo tarp Vilniaus ir Kauno, abiem Neries upės pakrantėmis toli gražu nebuvo nauja idėja. Pirmą kartą šį ratuką apvažiavome 2018 metų gegužę. Tačiau tą kartą, tada dar mažų kartu keliavusių keliautojų skubinami turėjome praleisti nemažai įdomaus ką pamatyti, tad vis knietėjo noras sugrįžti.

Gausiai tarp Vilniaus ir Kauno išsibarsčiusias lankytinas vietas pastaruosius dvejus metus, tai ilgesnėmis, tai trumpesnėmis kelionėmis lankėme gana dažnai. Tad susikaupė nemažai įspūdžių, rekomendacijų, kuriomis taip pat labai norisi pasidalinti. Tad visą kelionę ir pasakojimą apie ją pateiksime atkarpomis, kurias tarsi „Lego“ kaladėles kūrybiškai jungdami, derindami prie savo norų ir galimybių galėsite susikurti savąją šio maršruto versiją. O gal net ir kelias įdomias išvykas šia kryptimi.

Žiedinis maršrutas (maršrutą pradėti galite nuo Jums patogios vietos)

Kelionės trukmė: 8-9 val.

Nuvažiuotas atstumas: ~200 km.

Mokami objektai maršrute: Čiobiškio-Padalių keltas (5 Eur./automobilis).

Pirmąją šios kelionės dalies idėją pasufleravo šios vasaros situacija greitkelyje Vilnius-Kaunas. Jei pastaruoju metu bent kartą teko važiuoti šiuo keliu, turbūt patyrėte, kad „greitkelis“ virto „lėtkeliu“. Gal net tiksliau būtų galima pavadinti slalomo trasa. Didžiulė statybų aikštelė tęsiasi beveik visus 100 kilometrų. Tai ir paskatino paieškoti alternatyvių kelių aplenkti kelio remonto darbus, o tuo pačiu ir aplankyti tikrai įdomias vietas pakeliui.

Ties Rykantais nusukę nuo greitkelio ir pavažiavę vos porą kilometrų pasieksite vienintelį tokį Lietuvoje, Vilsos upelį su natūraliais kriokliais. Kriokliai kasmet kinta – vieni išnyksta, kitose vietose atsiranda nauji. Didysis Vilsos upelio krioklys yra maždaug 1,5 aukščio, po kuriuo pasistengus galima ir palysti. Upelį maitina šaltiniai, tad vanduo labai, labai šaltas bet kartu ir labai švarus. Atvykę automobilį palikite miškelio pradžioje, o iki pat krioklio per mišką (~1 km. jus palydės taką žymintys ženklai).

Nepatingėkite paėjėti ir šiek tiek toliau bei pasiekti vietą, kur Vilsos upelis įteka į Nerį. Šią vietą pasieksite tekeliu vingiuojančiu upelio pakrante. Eidami taku galėsite pasidžiaugti brandžiu mišku, šimtamečiais ąžuolais ir per užvirtusius medžius energingai čiurlenančiu upeliu.

Keliaujant toliau neskubėkite grįžti į greitkelį. Nuo Rykantų senuoju akmenimis grįstu keliu pasiekite Paneriškių skardžio regyklą. Keliaudami šiuo keliu būkite atidūs, neleiskite būti užliuliuoti akmeninio grindinio ir padangų bildesio. Kelias nėra lygus, o kai kurios duobės važiuojant didesniu greičiu gali būti pavojingos Jūsų automobiliui.

Nuo kairiajame Neries krante ties Paneriškių kaimu esančio skardžio atsiverianti panorama – viena įspūdingiausių Lietuvoje. Iš čia galima apžvelgti miškingą Neries slėnį, upės vagoje besiformuojančias salas ir seklumas. Iki regyklos teks truputį paėjėti, tačiau tikrai verta. Apžvalgos aikštelėje įrengtas modernus staliukas dviems. Šis staliukas, Jūs ir už nugaros plytinti Neries panorama – puikus derinys vienam gražiausių kelionės foto kadrui.

Grįžus į greitkalį, kitas išsukimas iš jo – Abromiškiai ir Elektrėnai.

XIX amžiuje dvaras buvo laikomas vienu gražiausiu ir geriausiai sutvarkytu Lietuvos dvarų, jame vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo sukaupta vertinga biblioteka, paveikslų kolekcijos. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo net pats Napoleonas. Deja, besikeičiantys savininkai, sovietmetis ir galiausiai – gaisras, stipriai nuniokojo dvarą. Šiuo metu dvaras ir aplink esantis parkas vis dar tvarkomas, restauruojami dvaro rūmai.

Pakeliui į Elektrėnų miesto centrą atkreipkite dėmesį į Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčią.

Modernios formos bažnyčia – tikras Elektrėnų simbolis. Tiesa, ji žinoma dar ir tuo, kad netrukus po statybų, 1997 m. rudenį, vėtra nuvertė 2 dekoratyvinius bažnyčios pilonus. Tik 2004 m. pilonai buvo atstatyti.

Ar žinojote, kad Elektrėnų savivaldybė, o ir patys Elektrėnai kaip miestas yra vieni jaunausių Lietuvoje? Elektrėnai įkurti 1960 m. tuščiuose laukuose pradėjus statyti šiluminę jėgainę. Blokinių namų miestą tuo metu kūrė architektai Kazimieras Bučas ir Birutė Kasperavičienė. Pirmajam namui Elektrėnuose pamatai pakloti 1960 m. birželio 29 d. Tad šiemet, miestas pusiaukėlėje tarp Vilniaus ir Kauno, švenčia savo 60-ąjį gimtadienį.

Vandens saugykla, dabar vadinama Elektrėnų mariomis, sukurta patvenkiant Strėvos upę. Elektrėnų marios – pamėgta buriuotojų ir kitų vandens pramogų mėgėjų vieta. Vasaros metu Elektrėnų marių paplūdimyje gausu čia besiilsinčių žmonių. Tam čia pritaikyta marių pakrantė, įrengta įvairi poilsio ir aktyvių pramogų insfrastruktūrą. Sakoma, kad dėl elektrinės veiklos marių vanduo visada laipsniu kitu šiltesnis nei kituose ežeruose. Tad mėgstantiems šiltesnį vandenį maudynėms, čia gera vieta išsimaudyti ar šiek tiek pailsėti.

Visai šalia ir išskirtinės formos Elektrėnų ledo rūmai – pirmoji ledo arena Lietuvoje.

Miesto aikštėje priešais savivaldybės administraciją įrengtas fontanas „Dinaminis labirintas“. Nors ir dieną jis žypčioja skirtingomis spalvomis, jų efektas dienos metu menkas. Visu gražumu fontanas sužiba jau sutemus. Tad norintys pamatyti „Dinaminio labirinto“ grožį, turės sugrįžti į Elektrėnus dar kartą.

Tačiau mūsų kelionės tikslas nėra Kaunas. Planuose noras vėl pamatyti ir aplankyti Čiobiškio-Padalių keltą bei nemažai kitų tikrai įdomių vietų šia kryptimi. Tad mūsų maršrutas iš Elektrėnų krypsta Žaslių kryptimi. Tiesa, norintys pamatyti dar daugiau gali rinktis alternatyvų kelią ir Žaslius pasiekti per Žiežmarius bei Kaišiadoris. Tai dar viena mūsų maršruto „Lego“ detalė, dėl kurios įsitraukimo ar neįsitraukimo į maršrutą spręskite Jūs.

Mažieji Trakai – taip neretai pavadinami Kaišiadorių rajone tarp trijų ežerų išsidėstę Žasliai. Istoriniuose šaltiniuose Žasliai pirmą kartą paminėti 1457 m. Miestelis garsėja tuo, kad čia gyveno žydų, lenkų ir lietuvių bendruomenės. Apsilankyti ir prisiminti šio miestelio istoriją galima iki šiol. Senosios miesto gatvės ir pastatai, miestelio aikštė atkurs prisiminimus apie anksčiau gyvenusias bendruomenes, jų istoriją ir gyvenimą.

Senųjų Žaslių žydų kapinių kelionės metu taip ir nepavyko aplankyti. Pirmiausia, vienintelį kelią, kuriuo galima pasiekti šią vietą perkasė miestelyje komunikacijas tiesiantys statybininkai. Pasiryžus pėsčiomis nueiti keletą šimtų metrų, planus sujaukė pati gamta – mus nuplovė galinga vasariška liūtis.

Žaslių apylinkėse nepilnai pavyko įgyvendinti ir dar vieną kelionės planą – rasti ir nusifotografuoti prie įdomių miestelių pavadinimų. Nors naršant žemėlapyje Žaslių kaiminystėje matosi išskirtinius pavadinimus turintys kaimai pavyzdžiui Geri vakarai ar Žuvys, surasti ženklą ir nusifotografuoti pavyko tik prie vieno – Konceptas. Apie kelionių po Lietuvą „konceptą“, kai ieškoma įdomiai pavadintų kaimų, miestų ir miestelių bei fotografuojamasi prie jų riboženklių galite paskaityti čia: kelionės pasakojimą „Kai (man) keliaut smagu“.

Nors Paparčiuose galima rasti tik „buvusį“ dominikonų vienuolyno ansamblį, čia užsukti vis tiek verta. Vienuolyno liko nedaug: vartai ir koplyčia. Pati buvusio vienuolyno teritorija sutvarkyta, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, yra informaciniai stendai.

Prie pat vienuolyno teritorijos gamtos mylėtojai gali aplankyti Paparčių botaninį draustinį. Jame gausu raudonojoje knygoje esančių augalų, ne veltui, tai yra vienas pirmųjų draustinių įkurtų nepriklausomoje Lietuvoje. Šalia Paparčių – du piliakalniai – Žydkapis ir Pilies kalnas. Kaime yra medinė Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, kapinėse – retas statinys Lietuvoje – 24 vietų kolumbariumas.

Kitas nurodymas navigacijai – Budelių piliakalnis. Čia gavome pamoką, kad negalima aklai pasikliauti navigacija, o jos pasiūlytą maršrutą reiktų patikrinti. Pasiūlytas trumpiausias kelias tikrai nebuvo geriausias, bet labai gražus. Kombainų ir traktorių keliais toli nenuvažiuosi, tad pasidarę keletą nuotraukų nuotykiui atminti bei užfiksuoti pasakiškai gražius rugių laukus susiliejančius su dangumi, pasukome atgal į Paparčius ieškoti teisingo kelio.

Jei ne klaidžioti po rugienas, Budelių piliakalnis pasiekiamas tikrai lengvai. Nuo kelio vedančio prie Čiobiškio-Padalių kelto per Nerį. Neprivažiavus kelto pamatysite nuorodą, kuri ir nukreips jus link piliakalnio.

Nors keltu per Nerį kėlėmės jau gal trečią kartą, patys šį piliakalnį skubėdami kelto link vis pravažiuodavome. Bet piliakalnis tikrai vertas, sustoti ir aplankyti. Piliakalnis įrengtas Neries pakrantėje, į aukštį kyla keliomis pakopomis. Nuo viršūnės atsiveria plati Neries vingių panorama. Tokia plati, kad net sunku ją visą sutalpinti į fotoaparato objektyvą.

Tai srovės varomas lyninis keltas, kuriame nėra nei motorų, nei irklų. Tik tvirtas plieninis lynas prilaiko keltą, o Neries upės srovė nuneša jį į kitą krantą. Vienu metu keltu gali būti keliami net du automobiliai. Bet net ir esant tokiam sunkiam kroviniui keltas stebėtinai tyliai, neskubomis ir atrodo nesunkiai juda skersai upės vagos. Šis keltas savo istoriją skaičiuoja nuo 1935 metų. Kėlimasis keltu mokamas. Kaina 5 Eur. automobiliui. Už kartu besikeliančius automobilio keleivius mokėti nereikia.

Persikėlę į kitą Neries krantą kelionę tęsiame Čiobiškio link. Šį kartą mūsų tikslas ne pats miestelis, o ankstesnėje kelionėje mūsų praleista vieta – Čiobiškio urvas. Nors informacijos apie urvą internete yra nemažai, nei informacinio stendo, nei nuorodų į šią vietą rasti nepavyko. Gal specialiai (urvas nėra saugus ir baiminantis į jį landžiojančių smalsuolių jis slepiamas), o gal tiesiog taip susiklostė, bet urvą surasti nėra taip paprasta. Tad ir nežinia ar šią vietą galima vadinti lankytina, bet įdomia ir Lietuvoje nelabai įprasta tai tikrai.

Kad pagal koordinates surastame miškelyje esama kažko įdomaus ir lankomo išduoda gerai ištryptas takelis. Jis ir nuveda iki urvo. Urvo gylis beveik 10 metrų. Viduje iš pažiūros du kambariai – tarpusavyje susisiekiančios landos. Ties įėjimu jų aukštis siekia pusantro metro. Geologai įspėja, kad urvas bet kada gali užgriūti. Tad nereikėtų šioje vietoje elgtis neatsakingai. Urvo sienos sudarytos iš gamtos sucementuoto smiltainio klodų. Nukritus požeminio vandens lygiui birios smėlio detalės iš po smiltainio buvo išplautos ir atsivėrė landa. Urvo prieigose ir dabar gausu biraus smėlio, kuris plaunamas į šalia esantį upelį. Urvas, smėlis ir ant uolų augančios nusvirusios vijoklinės žolės sukuria tikrai įdomų vaizdą. Trūksta tik tų pirmykščių žmonių, kurie galbūt kažkada čia ir gyveno).

Nuo Čiobiškio atvykstant į Musninkus, ties miestelio riba, visai šalia kelio stovi mūrinė trijų aukštų koplyčia Karalienei Barborai Radvilaitei. Pasakojama, kad Barboros koplytėlę pastatė pati Barbora Radvilaitė, stebuklingai išsigelbėjusi persikėlimo per patvinusią Musę metu.

Miestelio centrinė ašis – neogotikinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 m. Bažnyčioje yra vertingi mediniai neobarokiniai altoriai. Jos šventoriuje palaidotas Vasario 16 – osios Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis.

Šalia bažnyčios neįmanoma nepastebėti ir išskirtinio, patamsėjusios medienos pastato – varpinės. Kaip skelbia informacinė lentelė prie varpinės, ji pastatyta 1868 metais iš senosios, šioje vietoje buvusios bažnyčios medienos. Šios statybos fundatorius buvo Mykolas Podbereskis, kurio šeimos kapas yra po varpine.

Iš Musninkų tęsiant kelionę Vilniaus link privažiuojame Kernavę. Jai pamatyti, išvaikščioti ir patirti reiktų skirti visą dieną. Užsukus čia po ilgos ir įdomios dienos vargu ar pavyks rasti jėgų bei laiko į Pasaulio UNESCO paveldo sąrašą įtrauktai Kernavei pažinti. Tačiau bent vieną Kernavės objektą išskyrėme ir įtraukėmė į maršrutą, tai Baltojo kalno apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdinga, plati Neries kilpos panorama.

Dar viena regykla maršrute. Nuo aukšto Neries upės skardžio, iš kavinės „Pušinėlis“ teritorijoje esančių apžvalgos aikštelių atsiveria puikus vaizdas į Neries vingį ir kitoje Neries pusėje žaliuojančius pušynus. Prisėdę prie čia įrengtų kavinės staliukų, besigrožėdami vaizdais galėsite užkąsti ar tiesiog ramiai žvelgdami į tolį pasimėgauti kavos puodeliu. Reikia paminėti, kad medinė apžvalgos aikštelė ir laiptai vedantys prie Neries jau gerokai pakežę. Būkite atidūs! Kad ir kam jie priklauso, tikėkimės, kad neleis galutinai supūti.

Na ir pabaigai dar viena rekomendacija, maršruto „Lego“ detalė – Kairiojo Neries kranto turizmo trasa. Šią trasą rekomenduojama įveikti dviračiu, bet ji gali būti ir maršrutu automobiliu. O mūsų atveju maršruto automobiliu dalimi. Tai nuostabūs papildomi ~15 kilometrų vingiuojančių Neries pakrante ir dovanojančių akį džiuginančius vaizdus. Šioje atkarpoje gausu poilsiaviečių, informacinių stendų ir kitos turizmo infrastruktūros.

Na, o „P(r)asiblaškymą tarp Vilniaus ir Kauno“ maršrutą užbaigti siūlome dar viena, jau penkta (Paneriškių regykla, Budelių piliakalnis, Baltojo kalno apžvalgos aiktelė, Verkšionių ir Ausiutiškių regyklos) maršrute, Neries upės apžvalgos aikštele – Ausiutiškių regykla.