Šią vasarą šalyje spėjome pergyventi jau ne vieną stichinį reiškinį – smarkų lietų, viesulą, škvalą, stambią krušą. Rodos, jog kasmet tokių ir panašių reiškinių daugėja. Tačiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) Tyrimų ir plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Izolda Marcinonienė, žvelgdama į statistiką, ramina, jog stichijų tikrai nedaugėja, tačiau jos tampa agresyvesnės ir padaro daugiau žalos nei anksčiau. Tiesa, pasakyti, ar ateityje su stichiniais reiškiniais susidursime dažniau, specialistė nesiryžo.

Stichinių reiškinių pasitaiko kasmet

„Dažniausiai pasitaikantis vasaros stichinis reiškinys, kuris pasiekia stichinio meteorologinio reiškinio kriterijų, yra labai smarkus lietus, t. y. turi iškristi ne mažiau kaip 50 mm per 12 valandų arba per trumpesnį laikotarpį. O jeigu, tarkim, daugiau nei 80 mm, tai jau yra katastrofinis reiškinys (atitinka maždaug 80 litrų vandens į 1 m2 ).

Tai yra tikrai nemažas kiekis, nes, pavyzdžiui, birželio mėnesio norma Lietuvoje – 75 mm“, – pasakojimą apie stichijas pradėjo pašnekovė.

Vienas iš pavojingiausių vasaros stichinių reiškinių, pasak I. Marcinonienės, yra viesulas.

„Jis yra retas, bet šiemet mes jį jau turėjome – birželio 8 dieną viesulas siautėjo Šakių rajone. Tai yra vėjas, kuris turi būti ne mažesnis nei 28 m/s.

Jį sukelia stipri konvekcija šiltuoju metų laiku ir dažniausiai popietinėmis valandomis, kai oro temperatūra yra aukščiausia. O jeigu yra 33 m/s, tai jau katastrofinis, – toliau dėstė specialistė. – Škvalas taip pat yra vėjas, bet jo prigimtis yra kiek kitokia nei viesulo. Tačiau jis taip pat turi būti 28 m/s ir stipresnis, kad būtų įvardintas kaip stichinis reiškinys.

Škvalai būna dažniausiai perkūnijos metu ir yra stiprus momentinis vėjas. O viesulas – tai kai iš audros debesies nutįsta tokia „rankovė“, pasiekia žemę ir jis su didžiule jėga viską susuka, išmaišo, nuardo stogus ir nukeliauja kažkur siaura teritorija.

Ne visi viesulai pasiekia žemę ir tada jie nėra pavojingi, kartais jie kyla virš vandens, suformuodami vaizdingus fontanus.“

Labai stambi kruša, anot LHMT atstovės, taip pat priskiriama stichiniams reiškiniams.

„Jeigu leduko dydis siekia 20 mm, tai mes jau sakome, kad labai stambi kruša. Ji šiais metais taip pat jau iškrito mūsų šalyje audringu birželio 7–9 dienų laikotarpiu.

Dar vienas daug eibių pridarantis reiškinys – konvekcinė audra, apimanti kartu pavojingą lietų, perkūniją, krušą, škvalą – šią vasarą irgi jau aplankė kai kuriuos Lietuvos regionus.“

Išvardyti šie šiltojo metų laikotarpio stichiniai reiškiniai, anot specialistės, pasitaiko kiekvienais metais, išskyrus viesulą. Jis yra retas, bet ir jų nuo 1961 metų, kai buvo pradėti fiksuoti, turime arti trisdešimties.

„Tiesa, prie stichinių reiškinių taip pat priskiriama kaitra.

Pavyzdžiui, pernai mes jau birželio mėnesį turėjome stichinę kaitrą ir buvo sumuštas absoliutus birželio mėnesio rekordas.

Dar niekada nuo 1961 metų tą mėnesį nėra buvę karščiau.

Kaišiadorys praėjusių metų birželio 12 dieną išmatavo 35,7 laipsnio karščio. O šiais metais kol kas Švenčionyse yra pasiektas 31 laipsnis karščio, bet tai tik vasaros pradžia ir karštos dienos prieš akis“, – aiškino I. Marcinonienė.

Stichinius meteorologinius reiškinius lemia atogrąžų oras

Peržvelgusi statistiką nuo 2001 metų, LHMT atstovė pastebėjo, kad daugiau kaip pusė stichinių reiškinių būna vasarą.

„Pavyzdžiui, pernai iš dešimties net šeši buvo vasarą. Ir iš tų vasarą įvykusių reiškinių daugiausia – turbūt 70–80 proc. – yra susiję su atogrąžų oro įlindimu į Lietuvą, Baltijos šalis.

Tai yra, kai karštas oras atkeliauja iš pietų ar pietryčių. Jo savybė yra ta, kad jis savyje gali prikaupti labai daug drėgmės.

Šaltas oras daug drėgmės neišlaiko ir iš karto pradeda lyti, o šiltas oras jos daug sukaupia ir, susidarius tam tikroms sąlygoms, negailėdamas išpila tam tikrose vietose.

Dėl to tos liūtys yra žymiai stipresnės, – stichinių reiškinių susidarymo priežastis aiškino I. Marcinonienė. – Tai mūsų klimato juostai nebūdinga (mes gyvename vidutinių platumų klimato juostoje). Jis – iš pietų su meridianine atmosferos cirkuliacija atkeliavęs oras.

Mūsų regionui labiau būdinga zoninė vakarų cirkuliacija.

Kai atogrąžų oro masė stipriai įkaista, iki 30 laipsnių ir daugiau, ir su stipriais aukštyneigiais pasiekia aukštai esančius sluoksnius, formuoja galingus debesis, kurių viršūnėse 15–16 km aukštyje oras atvėsta iki 70–80 laipsnių šalčio – susidaro daugiau kaip 100 laipsnių skirtumas.

Tuomet debesų viršūnės atšąla iki ledukų, o šaltas oras yra sunkus ir krenta žemyn, o tie kristaliukai vienas su kitu sukimba, formuojasi dideli įvairių formų krušos ledėkai, kurie krisdami nespėja ištirpti ir pasiekia žemę.

Pati stambiausia kruša (net 7–12 cm gabalai) užregistruota 1995 m. liepos 10 dieną Vištytyje.“

Pašnekovė aiškino, jog panašiai susidaro ir škvalai, kai perkūnijos metu būna labai stiprūs vėjai.

„Tik nustatyti jo greitį skirtingose vietose nėra lengva, nes nebūtinai jis pataiko ant matavimo stoties.

Viesulą galime nustatyti pagal sugriovimo mastą. Jeigu išvartė medžius, nunešė stogus – iš karto matai, kad buvo didžiulė jėga.

O škvalas yra toks momentinis reiškinys, – vėjo sustiprėjimas prieš, per perkūniją ar po jos – būtinai susijęs su lietaus kamuoliniais debesimis, – kalbėjo I. Marcinonienė. – Jie aukšti ir šaltos debesų viršūnės griūna į apačią, o jeigu yra palankios sąlygos, t. y. dar ir prie žemės stiprus vėjas, tai jis tada eina dviguba jėga.

Kaip mes vadiname, „buldozerio efektas“, ir jis šluoja viską pakeliui.

Pavyzdžiui, kaip galima atskirti, kur buvo škavalas, o kur viesulas? Viesulas viską susuka, išvarto, jokios tvarkos nėra, o škvalas dailiai suguldo medžius ar dar kažką, panašiai kaip domino efektas išeina.

Pats smarkiausias viesulas siautėjo 1981 m. gegužės 29 dieną Širvintose, kur ne tik padaryta daug nuostolių, bet žuvo ir žmogus.“

Kėdainiai – vienas iš ramesnių rajonų

LHMT vyr. specialistė pastebi, jog viesulas ir kruša yra vieni iš labiausiai lokalių ir neilgai trunkančių reiškinių. Todėl juos suprognozuoti labai sudėtinga.

„Jie užima labai nedidelę teritoriją. Todėl labai sunku tiksliai nusakyti, kurioje vietoje jie gali būti.

Pavyzdžiui, stambi kruša vienoje to paties daržo pusėje gali būti iškritusi ir suniokojusi viską, o kitoje – lyg niekur nieko, nes tik tokį plotą apėmė.

Dėl to jie ir yra vadinami stichiniais, nes yra reti, bet padaro daug žalos“, – sakė pašnekovė.

Kėdainiai į stichijų zoną nepatenka. Kaip teigė I. Marcinonienė, tai yra vienas iš ramesnių rajonų.

Rajone yra Dotnuvos meteorologijos stotis, kuri nuo 1961 metų daugiausia užregistravo labai smarkaus lietaus atvejų, ir stipriausia liūtis pliaupė 2009 m. prieš pat Jonines, birželio 23-ios rytą, kai beveik per 5 val. iškrito net 74 mm lietaus.

„Patys neramiausi rajonai yra ten, kur karščiausia – Pietų ir Rytų Lietuva. Kalbu apie tas stichijas, kurios susijusios su vasaros reiškiniais.

Įtakos tam turi ir gyventojų tankumas.

Centrinė Lietuva nėra tankiai gyvenamas regionas. Bet būna išimčių, pavyzdžiui, Kauno rajone dažnai stebime visokius reiškinius. Ten galbūt gyvena aktyvesni žmonės, dažniau mums siunčia informaciją ir nuotraukas.

Galbūt tie patys reiškiniai praslenka ir pro Kėdainių rajoną, bet ten gyvenviečių nebuvo, mažiau miškų, kur matoma akivaizdi žala, mažiau žmonių gyvena ir nieko nesiuntė.

Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje irgi nedaug gyventojų, dėl to mažiau stebima negu Pietų ar Rytų Lietuva“, – dėstė specialistė.

Gyventojus ragina tapti orų stebėtojais

I. Marcinonienė papasakojo ir apie savo stebėjimus, susijusius su stichijomis.

„Peržiūrėjau stichijų „veiksmus“ pagal gyventojų tankumą. Kur gyventojų yra daugiau, tai ten ir reiškinių daugiau. Nes stočių šalyje yra 29 ir tik devynios iš jų su „gyvais“ stebėtojais, t.y. jose dirba žmonės, o likusios dvidešimt yra visiškai automatizuotos.

Tai reiškia, kad ne visada jos gerai pastebi visus reiškinius. Apskritai nėra pakankamas kiekis stočių, kad galėtų stebėti, kad ir, pavyzdžiui, krušą ar viesulą.

Dažniausiai tokius dalykus fiksuoja ir mums ar žiniasklaidai siunčia patys gyventojai, – teigė pašnekovė. – Galite netgi paraginti savo skaitytojus, kad siųstų įvairių reiškinių nuotraukas į www.meteo.lt ar „Facebook‘e“ esantį mūsų profilį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistai žmonių siųstas nuotraukas ar video ir aprašus išanalizuoja, atsižvelgdami į sinoptinę situaciją, panaudoja kaip oficialią informaciją.

Anksčiau netgi važiuodavo stebėtojas apžiūrėti teritoriją, o dabar jau tokių dalykų nėra.

Tai labai gerai, kad dabar žmonės yra mobilūs, turi telefonus, kameras, o, svarbiausia, domisi, kas vyksta gamtoje. Nufilmuoja, mums atsiunčia ir mes tą informaciją įtraukiame į statistiką.“

Anot specialistės, kai kuriose šalyse orų stebėjimui yra netgi pasitelkiami senjorai, kurie specialiai apmokomi tokiam darbui.

„Pavyzdžiui, Austrijoje žinau, kad yra orų stebėtojai savanoriai. Išeina darbuotojai meteorologai į pensiją arba šiaip kokie vyresni žmonės, kuriems patinka stebėti gamtą, jos reiškinius, orus, jiems netgi organizuojami kursai, kaip reikėtų, pavyzdžiui, išmatuoti lietų, turėti specialų kibirėlį, ar kaip išmatuoti vėjo greitį ir kur pranešti. Tai nėra apmokamas darbuotojas, bet žmonės turi tokį papildomą užsiėmimą.

Paskui įdedama jų informacija į tinklalapį tuos vadinamuosius metaduomenis, kuriuose yra nurodoma, kas, kur ir kiek išmatavo.

Smagu žmonėms, kad įtraukia jų duomenis.

Lietuvoje irgi galėtų būti toks dalykas, bet reikia ir tokių žmonių entuziastų, ir pinigų jų aprūpinimui prietaisais.

Tuo galėtų užsiimti ir mokyklos, kaip tai prieš gerą dešimtmetį buvo daroma (gali ir dabar), pavyzdžiui, Norvegijoje. Sakykime, tai ateities dalykas“, – svarstė LHMT atstovė.

Daugiausia stichijų – 2011 ir 2012 metais

I. Marcinonienė pastebi, kad stichinių reiškinių ne daugėja, bet jie ekstremalėja. Jie tampa skaudūs, su dideliais nuostoliais.

„Jeigu žiūrėtume nuo 2001 iki 2019 metų, tai daugiausia stichinių reiškinių buvo 2011 ir 2012 metais. Per metus buvo atitinkamai 20 ir 21 reiškinys. Ir, pavyzdžiui, 2011-aisiais net 17 reiškinių įvyko per vasarą, o 2012-aisiais – keturiolika reiškinių per vasarą, kai paprastai vidutiniškai būna 6–8 stichiniai reiškiniai per šį laikotarpį.

Kodėl taip tais metais buvo, vienintelis paaiškinimas būtų, kad buvo labai karšti „tropiniai“ metai“, – teigė I. Marcinonienė.

Ar ateityje daugės stichinių reiškinių, jos teigimu, pasakyti sunku.

„Pernai vasarą buvau kursuose apie klimato kaitą. Juose pristatyta tendencija, kad ciklonų nepagausėja, bet jie pasidarė grėsmingesni, energingesni.

Tirpsta ledynai, niokojama taiga, tundra ten susidaro didžiulės problemos su amžinojo įšalo sluoksnio menkėjimu ir su metano dujų išskyrimu bei šiltnamio efekto stiprėjimu.

Teigiama, jog 2050 metais bus masinis ledynų tirpimas, o 2100-aisiais ledo Arktyje visai nebebus. Tada sumažės terminis skirtumas tarp šiaurės ir pietų, kas lemia atmosferos cirkuliacijos kryptis.

Arkties regiono klimato pasikeitimas keičia ir viso pasaulio orus – viskas susiję.

Sakykim, kai pas mus šį birželį buvo 25–30 laipsnių karščiai, tuo metu Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Vokietijos pietuose nuolatos lijo ir buvo šalta – dienomis 15 ar 17 laipsnių.

Gamtoje ir atmosferoje turi vis tiek būti pusiausvyra“, – kalbėjo specialistė.

Tačiau ji įsitikinusi, kad stichijos tikrai susiję su klimato kaita.

„Jeigu, tarkim, anksčiau būdavo liūtys, kai prilydavo 30 mm, tai, aišku, jau būdavo pavojinga, 50 mm – stichinis reiškinys, bet jis pasitaikydavo retai, apimdavo mažiau teritorijos. O dabar tos teritorijos išsiplėtė ir jau ne 50 mm, o 70 mm neretai iškrenta ir ne vienoje vietoje. Nuostoliai irgi tuomet padaromi žymiai didesni „, – ateities prognozėmis dalijosi I. Marcinonienė.

Ateitis – mūsų rankose

Ko dar ateityje galima būtų tikėtis, be jau mūsų šalyje siaučiančių stichijų?

„Žmonės turi būti atsargūs. Kaip jau minėjau, stichijos intensyvėja, padaro daugiau žalos.

Dabar žmonės turi daugiau turto: visokios įrangos, daiktų – batutai kiemuose, privatūs laiveliai, lėktuviukai ir pan. – juos turėtų saugoti, saugiai naudoti, pasidėti, atsižvelgiant į sinoptikų prognozes“, – patarė pašnekovė.

Apskritai, specialistė atkreipė dėmesį, kad labai daug įtakos gamtai ir nepageidautinai klimato kaitai turi jau visiems gerai žinomas šiltnamio efektas, teršalų išmetimas, besaikis vartojimas ir šiukšlinimas bei panašūs dalykai.

„Kuo daugiau žmogus kišasi į gamtos procesus, tuo sunkiau suprognozuoti, kas mūsų laukia. Bet šiaip tai, jeigu dabar pasaulyje vidutinė metinė oro temperatūra pakilus vienu ar pusantro laipsnio, tai, jei pakiltų dviem, pasekmės būtų katastrofiškos. Todėl valstybės tariasi, kaip sumažinti tą taršą, kad temperatūra neišaugtų iki katastrofiško lygio“, – sakė pašnekovė.

Įdomūs faktai

Ilgiausia vasara buvo 2018 metais. Labai šilta buvo ta vasara ir ji truko 137 dienas. O pernai – 120 dienų. Vasaros sezonas prasideda tada, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia 15 ir daugiau laipsnių.

2009 metais vasara truko tik 68 dienas.

Sausros – taip pat stichinis reiškinys. 2018 metais, kai vasara buvo karšta, sausra prasidėjo birželio 8 dieną ir baigėsi tik liepos pabaigoje. O pati ilgiausia ir daugiausia žalos padariusi sausra buvo 1992 metais. Ji truko nuo gegužės 14 iki rugpjūčio 31 dienos – 110 parų.

Stichiniai reiškiniai, pasitaikantys ne vasaros metu, yra ciklonų atmosferos frontų sukelti vėjai, šalnos, snygis, pūga, speigai ir kita.

Paprastai šalnos būna pavasario ir rudens reiškinys. Tačiau turime atvejų, kai yra buvę šalnų ir vasarą. Pavyzdžiui, 2009 metais birželio 18 dieną vakariniuose ir šiauriniuose rajonuose šalna dirvos paviršiuje buvo atšalę iki –2 laipsnių.

2017 metais birželio 28 dieną Raseiniuose buvo –1 laipsnis šalčio.

2015 metais rugpjūčio 19 dieną meteorologinė stotis Varėnoje užfiksavo –1 laipsnio šalną.

Speigas yra, kai oro temperatūra nukrenta iki –30 laipsnių ir žemiau, ir trunka 3 paras. Paskutinį kartą speigas užfiksuotas 2012 metų vasario pradžioje, šaltas periodas tęsėsi nuo vasario 2 iki 5 dienos. Tomis naktimis buvo išmatuota nuo 30 iki 33 laipsnių šalčio.