Kaip ir didesnę dalį kelionių, planavau labai ne daug. Tiesiog numačiau, jog norėsiu aplankyti pietryčių Aziją, kurioje galimybių pakeliauti bus daugiau nei laiko. Manydamas, jog taip sustiprinsiu keliavimo įgūdžius, drąsą, nusprendžiau viską dėliotis tiesiog eigoje.
Iki tol įprastai keliauju savaitgaliais, kartais pridėdamas dieną, kitą, todėl ilgesnė kelionė man pačiam buvo kiek naujas dalykas. Ypač, kai planavau keliauti aktyviai, ne tiesiog nuvyksti į vieną vietą ir ir pažinti apylinkes netoli viešbučio.
Nuspendžiau būti kiek įmanoma mobilesnis ir teatsivežti vieną, ne pačią didžiausią kuprinę, kurią galėčiau neštis su savimi.
Jokių papildomų kuprinių ar lagaminų, kurie mobilumą keliaujant tik apsunkintų. Taip, tai iššūkis, ypač kai didesnė dalis kuprinės buvo techninė įranga (fotoaparatas, kompiuteris, skraidyklė). Stengiausi paprasčiausiai savęs neapsikrauti.
Apie Bankoką
Bankokas, Tailando sostinė, yra itin didelis. Jame yra apie 50 rajonų, kuriuose gyvena virš 8 milijonų žmonių. Pagrindinė religija – budizmas, didesnė dalis žmonių azijietiškos rasės. Miestas – stiprus finansų ir verslo centras. Tuo pačiu ir kultūros, menų, mados, sveikatos apsaugos, bei pramogų centras.
Žinojau, kad net ir žiemą šioje zonoje šalta nebus, bet kartu ir nepasidomėjau kaip visgi bus karšta. O temperatūra mums įprastos žiemos metu buvo virš 30 laipsnių Celsijaus, kartais siekė ir netoli 40.
Tiesa, oras buvo sausas, tvanku nebuvo. Pasirodo, vidutinė bet kurio metų mėnesio temperatūra yra virš 30 laipsnių visame Tailande. Todėl keliaujant į Tailandą šalta nebus net ir naktį, kai temperatūra yra 26-28 laipsniai.
Tiesa, nors mums įprastų sezonų šalis neturi, ji turi sausąjį ir lietingąjį sezonus, kai per pastarąjį iškrenda itin daug kritulių. Galbūt ir smagu išsimaudyti po nepaliaujančiu natūraliu, šiltu dušu, bet visgi atostogoms to planuoti turbūt nenorėtumėte. Liūtys, beje, dažniausios vasarą ir rudenį.
Susisiekimas su Bankoko centru iš oro uosto patogus – metro nuveža greitai ir nebrangiai. Buvo įdomu sužinoti, kad perkant bilietą išduodamas žetonas, kuris nuskaitomas pereinant metro vartelius ir grąžinamas pasiekus reikiamą stotelę bei išeinant pro vartelius.
Vykstant metro girdėjosi ir garsus kondicionierių darbas – visgi oro temperatūra, kaip minėjau, aukšta. Pasirodė, kad didelė dalis žmonių, net dar labiau nei vakariečiai, įnikę į didokus mobilius telefonus, įprastai žiūri filmus.
Be metro Bangkoke, kaip ir didelėje dalyje pietryčių Azijos, populiarios triratės transporto priemonės „Tuk Tuk“, taip pat motociklai. Tiesa, „Tuk Tuk“ įprastai kiek triukšmingi ir jei norėsite važiuodami pasišnekučiuoti, gali tekti šnekėti kiek garseliau. O ir klausyti įdėmiau. Kas, galbūt, nėra taip ir blogai?
Miestas didelis, gyventojų, bei veiklos daug, tad eismas centre judrus. Todėl jei nuspręstumėte pasinaudoti motociklo taksi paslaugomis, kelionė gali būti kiek įtempta.
Ir tai ne tik dėl minėto judraus eismo, bet ir dėl savitos vairavimo kultūros, kuomet važiuojama tarpuose tarp automobilių, esant reikalui ir prieš eismą. Pats didelės baimės nejaučiau, nes atrodė, jog vairuotojai yra profesionalai ir žino ką daro, pasitikėjau.
Tiesa, vėliau susipažinęs su įvykių statistikomis sužinojau, jog Tailande per metus žūna apie 20 tūkstančių motociklininkų ir jų keleivių. Kita vertus, nemaža dalis į įvykius papuola neblaivūs.
Nors miestas ir didelis, kontrastingas, judrus, čia puoselėjama kultūra, miestas pakankamai tvarkingas. Tuo galėjau įsitikinti ir vėliau keliaudamas už miesto ribų.
Žmonės atrodė paprasti, atsipalaidavę, šypsojosi, nesiraukė. Net kyla minčių, kad galbūt azijiečių veidai dėl to ir turi mažiau raukšlių? Taip pat gyvūnai, regis, žmonių mylimi. Gatvėse bevaikščiojantys šunys bei katės atrodė pamaitinti, draugiški.
Parkai
Labai mėgstu parkus, todėl viename jų apsilankiau vos tik atvykęs į Bangkoką. Spigino saulė, o po ilgos kelionės jaučiausi pavargęs. Tad kilo mintis, kad kodėl gi parke prie vandens trumpam nesnūstelėjus? Tai ir padariau.
O vos atmerkęs akis ir kiek apsižvalgęs, susidūriau su vienu įspūdingu šalies gyventojų – varanu. Tuomet daug apie juos nežinojau – kiek dažnai jie sutinkami, kuo minta, todėl kilo mintis, kad galbūt miegant galėjo ir įkąsti?
Vėliau sužinojau, jog ši varanų rūšis yra žmogui nepavojinga, nes minta vabzdžiais ar kirminais. Beje, buvo staigmena, kad šie stamboki ropliai sėkmingai lipa ir į medžius!
Netrukus, bestebint varanus nutiko ir kita pažintis – šįkart su žmonėmis, lietuvaičiais. Buvo labai malonu sutikti šią gražią šeimynėlę, kuriai įspūdžiai Bankoke buvo tokie pat švieži kaip ir man, mat jie taip pat atvyko tądien ryte.
Pasidalinome su jais pirmais įspūdžiais, kelionės planais ir palinkėjome vieni kitiems gražaus laiko pietryčių Azijoje. Kiek gaila, kad nesusikeitėme kontaktais, būtų įdomu sužinoti kaip jiems sekėsi. Parašykite, jei netyčia skaitytumėte!
Beje, kalbant apie parkus, susiduriama ir su ne visai įprastomis taisyklėmis. Viename parkų vos pabandžius patogiai atsigulti ant suoliuko, netgi nekeliant kojų ant sėdimos suoliuko dalies, ne už ilgo dviračiu atmynė prižiūrėtojas ir išsakė pastebėjimą.
Šnekėjo tailandietiškai, tad buvo sunku suprasti kas ne taip. Bet jam parodžius į žmogų, sėdintį ant kito suoliuko teisingai, supratau, kad ant suoliuko reiktų tiesiog sėdėti. Oras karštas, parkuose kyla minčių atsipūsti, tad žmonės dažnai snūstelna ant suoliukų ir tiesiog sėdėdami.
Kitame parke prižiūrėtojas sudrausmino, jog ant žolės negalima gulėti – parodė ranka į ženklą, kuris teleido sėdėti. Visgi taisyklės, regis, priklauso ir nuo parko – kituose parkuose gulėti ant žolės gulėti buvo galima.
Maistas
Maistas pasirodė ne tik labai skanus, jo pardavinėjama daug ir visur – taip sunku atsisakyti! Kainos – nedidelės. Gausus iešmelių pasirinkimas, kur be vyraujančių keptų vištienos gabaliukų, galima rasti kiek egzotiškesnių skanėstų – skrandukų, kepenėlių, žarnelių, plaučių ir kitokių iešmelių. Sutinkamos ir mums įprastos kiaulių ausys, liežuvis.
Supratau, kad mes, lietuvaičiai, esame pratę prie nemažos dalies šios egzotikos, delikatesų, kas nebūtinai priimtina eiliniam kitų Vakarų šalių žmogui (kolegoms į Londoną teko atvežti skrandukų, tačiau pats visus ir suvalgiau...).
Tiesa, dažnai ir negalėdavau suprasti, kas iškepta, o paprašius paaiškinti, aiškiau nepasidarydavo. Todėl tiesiog pajuokaudavau ir pabandydavau.
Azijai būdingas ir supakuotas į nedidukus maišelius maistas bei padažai išsinešimui. Taip pat sriubos, garsieji Pad Thai makaronai.
Ir visa tai dažnai ruošiama tiesiog gatvėje. Vakarais netgi dažnai būdavo sutinknami prie maisto gaminimo besisukantys didžiuliai, greiti tarakonai, kuriuos gamintojai vaikydavo ir taip sukeldavo nemažą juoką. Nors jautresniam žmogui taip juokinga galbūt ir nebūtų, veikiau keltų šleikštulį ir įtarimą dėl higienos sąlygų.
Bet turiu pastebėti, kad ar tai aukšta temperatūra, ar tailandietiškam maistui būdingas aštrumas, ar dar kokia paslaptis, bet net mažiausių virškinimo problemų kelionės metu neturėjau, nors tokių pasitaiko čia pat Europoje.
Skanėstų taip pat netrūko – jie taip pat visada buvo po ranka. Miesto karštyje buvo ypač sunku atsisakyti ledų, kurie dar ir nebrangūs. Taip pat nepasigesdavau ir prinokusių vaisių, pavyzdžiui, sultingų arbūzų.
Kultūra
Kaip žinia, šalyje dominuojanti religija – budizmas. Dėl to čia labai būdingas dėkojimas, net pasisveikinimas ar atsisveikinimas, sudėjus rankas ir nusilenkiant („namaste“). Prijaučiu budistinei filosofijai ir man tai buvo vienas nuostabesnių dalykų, kurį su malonumu praktikavau.
Galbūt dar kiek pridėjau ir nuo savęs – tai darydavau šypsodamasis. Buvo labai malonu matyti, kaip gražiai ir kiek su netikėtumu tai priimdavo vietiniai žmonės. Manau tai priimdavo kaip tam tikrą pagarbos kultūrai ženklą.
Šioje šalyje jautėsi ir rasinė pagarba. Manau ir dėl to, kad ir pats rodžiau pagarbą jų kultūrai. Labai dažnai žmonės šypsodavosi, netgi kikendavo, o aš nesuprasdavau kodėl. Net kartais paklausdavau – galbūt darau kažką keistai, neįprastai? Bet atsakydavo, kad nieko, tiesiog malonu matyti laimingą žmogų.
Kitas sakydavo, kad gali būti, kad tiesiog patinki. O kartais net paprašydavo nusifotografuoti, kas buvo kiek neįprasta. Nemeluosiu, visame tame jaučiausi labai gerai ir, panašu, žmonės tai matė.
Turėjau įsimintiną situaciją turgelyje, kuomet valgiau keptą žuvį su ryžiais ir bevalgydamas ant staliuko kiek pribarsčiau ryžių trupinių. Nemėgstu po savęs palikti netvarkos, tad nors ir buvo kiek pribarstyta ir prieš mane, pradėjau ranka rinkti trupinius.
Tai pamatę prekeivės, kaip mat puolė juoktis, tvardyti mane, kad to nedaryčiau, kad palikčiau sutvarkyti joms. Tačiau demonstratyviai viską sutvarkiau ir šaliai įprastu būdu, nusilenkimu, padėkojau už skaniai iškeptą žuvį. Ir šypsojausi.
Pastebėjau ir šalyje vyraujančią moterų pagarbą vyrams. Kiek teko susipažinti su jų kultūra, nors ir dažnai šeimą išlaikyti tenka moteriai, šeimos galva visgi yra vyras.
Ypatingas pasirodė ir vaisiaus paaukojimo budistui procesas. Nešiausi už paskutinius tuo metu turėtus grynuosius nupirktą drakono vaisių (Dragon Fruit) bei mintyse galvojau, kaip skaniai jį valgysiu. Tačiau praėjęs budistų vienuolį, renkantį aukas, atsisukau ir pamaniau, kad šį vaisių galima paaukoti. Galbūt net tiems, kuriems jo reiktų labiau – nereikia būti per godžiam.
Tad priėjau prie vienuolio, kuris sėdėjo prie puodo su uždarytu dangčiu. Parodžiau, kad norėsiu paaukoti vaisių, tad jis su malonumu atidarė dangtį. Įdėjau vaisių į puodą, o vienuolis skambiai uždarė puodą dangčiu bei kažką pasakė. Taip atsisveikinau su savo desertu ir tuo pačiu sudalyvavau kiek neįprastame paaukojime.
Patiko lankytis ir didelėje šventovėje ritualo metu. Atmosfera buvo jauki, vietiniai žmonės žmogų iš šalies priėmė šiltai, šypsojosi. Nežinojau kas ir kaip vyksta, tačiau buvo taip delikatu – atsisėdau šalia kaiminystėje esančių vietinių žmonių, nusilenkdamas pasisveikinau, sudėjau rankas ir mėgavausi ypatinga akimirka. Mintyse galvojau apie man rūpimus, gražius dalykus.
Po pasibūvimo šventovėje nutiko įdomus dalykas – besilankant ir fotografuojant turistų lankomas šventoves, sutikau žavingą merginą, kuri paprašė ją nufotografuoti. Jai patiko kelios padarytos nuotraukos, todėl paprašė ar nebūtų galima pafotografuoti ir dar daugiau – įvyko improvizuota fotosesija.
Ne paslaptis, mėgaujuosi fotografavimu, ypač kai modelis – graži mergina, todėl neprieštaravau. Susipažinau artimiau – mergina buvo išsilavinusi, gilaus mąstymo, tačiau kartu ir stebėtinai paprasta.
Taip pat sužinojau, kad ji buvo kilusi iš gražuolių šalies, Kosta Rikos, ir buvo „Emirates“ avialinijų stiuardesė, praėjusi dideles atrankas. Ir turbūt praėjo ne be reikalo. Vakarą praleidome kartu besivaikščiodami po Bankoką, o miesto vyrukai nepaliaujamai spoksojo į merginą.
O aš džiaugiausi kiek netikėta, bet ir juokinga situacija bei tiems vyrukams šypsodavausi, kartais mirkteldavau akį. Buvo nuostabus laikas, o mergina sekančią dieną išskrido atgal į Dubajų, kuriame ir gyvena. O aš pamąsčiau, kad jeigu tai buvo Budos atsidėkojimas už tai, kad apsilankiau jo šventovėje, tai Buda yra šmaikštus vyrukas!
Kita kiek šmaikšti pažintis įvyko masažo salone. Kaip žinia, Tailandas garsėja masažais. Pamaniau reikia išbandyti.
O pažinties šmaikštumas buvo tas, kad nors iš pradžių maniau, kad masažą atliks graži mergina, po kurio laiko paaiškėjo, kad tai buvo „ladyboy“ – transseksualas. Kai tai paaiškėjo, buvo ir juokinga, ir neįprasta. Masažo metu tiesiog negalėjau nustoti juokęsis!
Bet masažas buvo puikus – jautėsi stiprių, vyriškų rankų patirtis! Tiesa, girdėjosi ir kiek žemokas, tai išduodantis balsas. Bet pasaulis įvairus. Todėl, manau, teisiog priimkime dalykus tokiais, kokie jie yra, nors kartais net labai neįprasti.
Dar viena detalė. transseksualai yra neatsiejama Tailando kultūros dalis. Tačiau dauguma turbūt nustebsite sužinojėę, jog Tailando kultūroje yra pripažįstamos net 18 lyčių tapatybių! Asmeniškai man ši žinia buvo naujiena. Su draugais juokavome, kad dažnas turi kad ir nedidelių polinkių, tad šioje skalėje galbūt sėkmingai rastų savo tapatybę.
Bet nežiūrint į tai, kaip gerai jaučiausi Bankoke, kuris išties turėjo šarmo bei pateikė neišdildomų įspūdžių, malonino maistu, pamažu reikėjo judėti toliau. Pradėjau ilgėtis gamtos ir nusprendžiau vykti į visų taip išgirtą Phuketą.
Sprendimą priėmiau vieną rytą ir buvau nusiteikęs vykti autobusu ar traukiniu. Tačiau buvau labai maloniai nustebintas, jog artimi skrydžiai net ir perkant skrydžio bilietą tą pačią dieną, gali kainuoti praktiškai tiek pat, kaip ir kitų transporto priemonių. Tik greitesni ir komfortiškesni.
Taigi, dar tos pačios dienos vakare laukė kiek netikėtas ir jaudinantis skrydis į Phuketą. Apie tai pasakosiu kitame straipsnyje.
Trumpai apie mane: esu IT specialistas, gyvenu ir dirbu Londone. Gyvenu aktyviai, turiu nemažai hobių, veiklų – tokių kaip važinėjimą dviračiu, bėgimą, jogą, keliavimą, muzikos klausymąsi ir kitų. Mėgstu iššūkius, kurių metu mėgaujuosi naujomis patirtimis, vaizdais. Sakyčiau man iššūkiai ir ieškojimas yra varikliukas, be jų gyvenimas atrodytų kiek pilkas.
Todėl iššūkių ne tik kad nevengiu, bet netgi provokuoju, kad jie gyvenime atsirastų. Stengiuosi išnaudoti laiką, naudotis galimybėmis ir jas susikurti, į viską žiūrėti kiek filosofiškai, su šypsena. Net ir į neigiamus dalykus, kurie neišvengiamai nutinka, žiūrėti kaip į pamoką ir investiciją ateičiai. Tokį matau jaudinantį gyvenimo būdą.
Gyvenimas mums nepagaili pačių nuostabiausių akimirkų. Mums tereikia būti smalsiems, žiūrėti plačiai atvertomis akimis.
Pagal galimybes būti pozityviems, ieškoti ir tas akimirkas įžvelgti ar susikurti. Gyvenimas yra tiek puikus kiek jį pasidarome patys, ieškome ar kuriame. Savo pasakojimais bandau tai perteikti ir tikiuosi vienas, kitas ras ką pasiimti. Ačiū, kad radote laiko paskaityti.
Jei norėtumėte, galite pasekti mano Facebook profilį, gal net tapti draugais. Nemažai keliauju, dalinuosi įspūdžių fotografijomis ir pamąstymais. Kontaktai žemiau.
Facebook: Skirma Mackevicius
Instagram: beautiful.excitement
Linkedin: Skirmantas Mackevicius
Email: skirmamack@yahoo.com
