Viskas prasidėjo nuo to, kad Londone laukiau svečių iš Velso bei Lietuvos. Labai smagiai praleidome laiką – pravedžiau mini ekskursiją po Londoną. Bet svečiams greitai atėjo laikas grįžti į Lietuvą ir Velsą – Velso svečių laukė netrumpa kelionė namo automobiliu, pakeliui pavežėjant lietuvaičius svetelius į oro uostą.
Tuomet kilo mintis, kad galbūt tai yra puiki galimybė prisijungti ir pasisvečiuoti ypatingai gražiame net žiemą Velse? Mintis pasirodė jaudinanti, tad greitai puoliau tikrinti orų prognozes, kurios, kaip žinia, Velsui dažnai žadą lietų ar vėją, ar abu. Prognozės netikėtai nudžiugino – prognozuojmas oras buvo itin puikus, tad nusprendžiau galimybe pasinaudoti.
Taigi, po ilgos kelionės automobiliu vaidmenys pasikeitė – svečiu Velse tapau jau aš. Nemeluosiu, aš, kaip ir turbūt dauguma Jungtinės Karalystės emigrantų, kiek supavydime žiemos lietuvaičiams, gyvenantiems Lietuvoje. Kaip žinia, žiemą jei ir turime, tai labai trumpam. O mano gyvenamame Londone net ir viena, kita iškrentanti snaigė suteikia didžiulį džiaugsmą.
Todėl didžiausiu kelionės tikslu buvo apsilankymas Velso viršukalnėje Snowdone, kur rasti sniegą buvo didžiausios galimybės. Prieš kelias savaites teko matyti pasidalintą medžiagą, kurioje viršukalnė buvo sniege.
Buvo taip nuostabiai gražu ir pasakiau, kad norėsiu tai pamatyti. Ir štai – kiek netikėta galimybė tai padaryti. Kitą kartą net pagalvoju, kad kažkas mano norus ir svajones girdi ir padeda joms pildytis (nors nesu tikintis, veikiau optimistas ar mąstantis kiek filosofiškai – taip gyventi smagiau).
Tuo pačiu prisiminiau ir anksčiau viršukalnėje sutiktą pasakišką saulėtekį, apie kurį dalinausi ankstesniame straipsnyje Lietuvio nuotykiai Jungtinėje Karalystėje: per 24 valandas – asmeninis iššūkis.
Kelionė iki viršukalnės papėdės automobiliu buvo pusantros valandos, žygis iki viršukalnės dar panašiai tiek. Todėl norint sutikti saulę viršukalnėje, keltis reikėjo anksti. Kaip įprastai, velniukas kuždėjo, kad taigi pamiegok gi, pamiegok, kam galėsi nuvažiuoti ir dieną.. Visgi labai džiaugiuosi, kad velniuko nepaklausiau ir išsiruošiau anksti.
Trumpai apie viršukalnę Snowdon. Ji yra aukščiausia Velse, 1085m. Į ją veda 5 pagrindiniai takai, dar yra šalutinių, mažiau išmintų takų. Bene žinomiausi yra Llanberis, Pyg, Miners bei Crib Goch. Llanberis žinomas kaip gan paprastas, tačiau kiek ilgelesnis, 14,5 km, kelias.
Pyg ir Miners keliai – apie 13 km. Crib Goch žinomas kaip kiek aštresnių pojūčių mėgėjų kelias, kuris eina stačia kalnų ketera. Teko eiti ir juo, prisipažinsiu, buvo baisoka.
Į papėdę atvykau dar tamsoje. Giedrame danguje matėsi daug žvaigžių. Pradinis sumanymas buvo eiti Pyg keliu, kuris buvo greičiausias ir patogiausias, nes yra patogi automobilių parkavimo aikštelė. Vos paėjęs keliu, žvilgtelėjau į žemėlapį ir supratau, kad kiek nuklydau ir einu ne Pyg, o Miners keliu.
Pamaniau, kad taip gal net geriau, nes šiuo keliu dar nesu ėjęs. O ir eidamas juo, praeini šalia kalnuose esančio ežero. Kelias dar buvo ypatingas ir tuo, kad nemažą kelio dalį priešais akis mačiau didingąją viršukalnę.
Filosofiškai mąsčiau, kad tai mano tikslas, dėl ko buvo verta nepatingėti ir atsikelti anksčiau. Ir žinojau, kad pastangos bus apdovanotos. Kaip ir visur bei visada gyvename? Man netgi dažnai atrodo, kad kai stengiesi, rezultatas netikėtai viršyja ir slapčiausius tavo lūkesčius.
O žvelgdamas už nugaros mačiau vis labiau šviesėjantį horizontą ir vis labiau pradėjau bijoti ir net suprasti, kad nušvis man dar einant pakeliui. Kartu mačiau artėjančius debesis, žaidžiančius arčiau viršukalnės. Tuomet įvyko šis tas – žvigtelėjęs atidžiau į kiek apšviestą viršukalnę pamačiau, kad mano nedidukė svajonė išsipildys – viršukalnėje yra sniego!
Buvo taip nekantru žygiuoti toliau. Kiek įsismaginęs pradėjau įtarti, kad vėl galimai nuklydau – taip ir buvo. Buvo galima paėjėti atgal ir grįžti į kelią, bet buvo galima ir „kirsti kampą“ kiek statesniu šlaitu. Pasirinkau pastarąjį, juk taip įdomiau. O ir nėra kada gaišti laiką, ir taip vėluoju. Bekopdamas šlaitu radau gražią staigmenėlę – nedidukus upelius ir sušąlusius varveklius. Tai buvo taip gražu, netikėta!
Fotografavimas ir muzika ausyse visiškai „įtraukė“. Saulės spinduliai taip gražiai apšvietė varveklius. Tai buvo vadinama „auksinė valanda“ (valanda tekant saulei). Supratau, kad mano sutiktas saulėtekis, nors ir ne viršūnėje, bet jau buvo tiesiog nepakartojamas! O jauduliukas ėmė vis stipriau, nes viršūnėje mačiau ir sniegą.
Kiek pakopęs šlaitu, grįžau į kelią, iš kurio išklydau. Vietomis buvo ledas, slidu. Sutikau ir vieną, kitą keliauninką. Buvo kiek juokinga stebėti, kaip kai kurie iš jų netgi bijojo ledo, ėjo vos ne keturiomis! Persimetėm su vienu jų žodeliu, kad kiek slidu, pasijuokėm.
O man pasakė, kad manęs užlipus į viršukalnę laukia ir dar viena staigmena – debesys tądien buvo žemiau viršukalnės, kas suteiks nepakartojamus vaizdus. Tai paskatino žingsniuoti dar greičiau.
Dar kiek paėjėjus, jau nebe toli viršukalnės, kitas keliauninkas pašnekino jau mane. Pasipasakojom apie keliones, gyvenimo būdą, sutiktus nepakartojamo grožio saulėtekius viršukalnėse. Prisiminiau ir anksčiau portale lrytas.lt publikuotą straipsnį, kur sutiktas rytas kalnuose buvo toks ypatingas.
Keliauninkas dalinosi patirtimi, kad mėgsta šnekinti sutiktus žmones, sutinka tiek daug įdomių žmonių. Tą patį mėgstu ir aš – kalbinu žmonės vos ne visur ir visada, lyg visi būtų mano draugai.
Kam skirstyti, juk taip paprasčiau? Ir išties, sutinki žmones ir jie tau papasakoja tiek daug įdomaus! Pavydzdžiui, sutikau dangoraižių Londone inžinierių vadovą, Disney animacijos kūrėją, sportininkus, netgi visuomenės veikėją, dirbusią su buvusiu ministru pirmininku Cameron'u. Visi esame žmonės ir didelė mūsų dalis yra atviresni, paprastesni, nei mums gali atrodyti. Bet ne apie tai, apie kelionę..
Buvome jau visai arti viršūnės. Pamačiau apšalusius akmenis, debesis, kurie jau buvo žemiau mūsų. Vaizdas tiesiog apkerėjo. Taip pat pūtė ir stiprus vėjas, kuris pojūtį sudarė lyg būtum kur toli Šiaurėje.
Stebėjau debesis, kuriuos užpūsdavo ant žemiau buvusių keterų. Netoli viršūnės pašnekinom ir vieną keliauninkę, paklausėme juokais ar jai ne šalta. Sako ne, apsirengusi šiltai.
Tuomet pajuokavau, kad galbūt ji galėtų paskolinti pirštinaites (nors turėjau savas), pasijuokėme. Ir kas smagiausia, tai kad po kelionės nuotraukomis pasidalinau anglų keliautojų grupėje ir ji mane pažino, pagyrė už nuotraukas! Prisistatė buvusi ta šiltai apsirengusi, o aš jai priminiau apie pirštinaites, dar kartą pasijuokėme.
Vėl ir vėl įsitikini, kaip smagu ir netikėta bendrauti su visais ir visada. Ratas ir bendras pojūtis taip stipriai išsiplečia – kviečiu pagal situaciją tai daryti ir jus, verta.
Pakilome į viršūnę. Kalnas nors ir ne Everestas, bet apėme tokia palaima! Muzika ausyse skambėjo taip nuostabiai. O mes, apimti džiaugsmo bei apdovanoti kvapą gniaužiančių vaizdų apsikabinome, simboliškai pasisveikinome. O ir galutinai supratome, kodėl viršukalnė vadinasi Snowdon („snow“ – sniegas).
Pasidžiaugėme sėkmė, kad mums taip pasisekė su oro sąlygomis. Bet ir patys juk nepatingėjome keltis dar naktį ir nevengėme šiokio, tokio iššūkio.
Laukė ir dar viena atrakcija – paskraidyti su skraidykle ir, kaip pridera, pasidaryti tinkamą asmenukę prisiminimui! Padarytą asmenuke tiek aš, tiek mano bendraminčiai, bendražygiai, esu tikras, žiūrėsime su nuostabiausiais prisiminimais dar ne kartą.. Džiaugiuosi, kad atvykus draugams į Londoną pasinaudojau galimybe nuvykti į Velsą, nepatingėjau anksti keltis ir patyriau tokią nuostabią kelionę. Gal net vieną nuostabesnių.
Tai tik dalis pasakojimo. Toliau sekė grįžimas, kuris taip kitu keliu, pilnas įspūdžių, pamąstymų
Apie mane
Esu IT specialistas, gyvenu ir dirbu Londone. Gyvenu aktyviai, turiu nemažai hobių, veiklų – tokių kaip važinėjimą dviračiu, bėgimą, jogą, keliavimą, muzikos klausymąsi ir kitų.
Ypač mėgstu iššūkius, kurių metu mėgaujuosi naujomis patirtimis, vaizdais. Įvairūs iššūkiai man yra varikliukas, be jų gyvenimas atrodytų tiesiog pilkas. Todėl iššūkių ne tik kad nevengiu, bet netgi kaip tik provokuoju, kad jie gyvenime atsirastų. Stengiuosi išnaudoti laiką, naudotis galimybėmis ir jas kurti.
Kadangi turiu nemažai veiklų, stengiuosi gerai ir aktyviai išnaudoti laiką – keliauti, ieškoti, šypsotis žmonėms, šnekinti juos, džiaugtis net mažiausiais dalykais ir atradimais.
Tokį matau teisingą gyvenimo būdą. Gyvenimas, o ypač gamta, mums nepagaili pačių nuostabiausių akimirkų. Mums tereikia jomis pasinaudoti, pagal galimybes gyventi aktyviai. Ir svarbiausia – gyventi ir žiūrėti plačiai atvertomis akimis, būti smalsiems, ieškoti, augti, nebijoti iššūkių.
Toks gyvenimas pilnas jaudulio. Prisimenate jauduliuką vaikystėje? Argi nebuvo šaunu? Ar kiek nepamiršote kas tai yra? Gera žinia, kad to vėl galima išmokti ir taip gyventi.
Gyvenimas yra tiek puikus, kiek jį pasidarome patys. Savo pasakojimais bandysiu tai perteikti ir tikiuosi vienas kitas ras, ką iš to pasiimti. Jei norite, galite pasekti mano Facebook profilį, gal net tapti draugais. Nemažai keliauju, dalinuosi įspūdžių fotografijomis ir pamąstymais.
Taip pat pradėjau Londono Tower Bridge tilto Facebook projektą. Dažnai anksti ryte pravažiuodamas dviračiu fotografuoju garsųjį Tower Bridge tiltą. Jis kasdien vis kitoks, savaip, ypatingai gražus. Ypač gražus rytais tekant saulei. Projektą pradėjau, nes dalinausi fotografijomis ir jos daug kam paliko nemažą įspūdį. Taigi noriu tai parodyti visiems.
