Kuo tai gresia? Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis sako, kad iš tiesų galime patirti nemenką vertybinę krizę, tad su tikrąja gamta vaikus pažindinti privalu.
– Kalbama, kad lietuvių vaikai, nors gyvena vienoje žaliausių valstybių Europoje, su gamtos pažinimu vis labiau prasilenkia. Tai tiesa? – Lrytas.lt paklausė A.Kulbio.
– Gamtos pažinimas susideda iš kelių dalykų. Vaikai mokosi apie gamtą mokyklose, gauna gerus pažymius, išmoksta vadovėlių turinį, tačiau jie iš tiesų nepažįsta gyvosios, natūralios gamtos, mus supančios biologinės įvairovės.
Pavyzdžiui, seniau vyrams, vaikinams buvo įprasta pažinti šalies medžius: uosius, guobas, vinkšnas, žinojo, kaip atrodo jų mediena, kokiems dirbiniams ją naudoti. Šiandien uosį pažintų, žino retas jaunas žmogus. Jau net nekalbu apie žoles, kurios šiuolaikiniams vaikams yra paslaptingos.
Mes turime nedidelę kolekciją žemės ūkio gyvūnų ir matome, kai penktokai šeštokai atvykę sunkiai atskiria avį ir ožką arba antį ir žąsį. Vaikai galbūt mato tuos gyvūnus vadovėlių iliustracijose, bet neįsidėmi, o gyvų šių gyvūnų pamatyti progą turi ne visi miestiečiai.
– Kas atsakingas dėl tokios situacijos?
– Kaltinti mokytojų, kad vaikai nepažįsta gyvosios gamtos, negalime. Vadovaujamasi bendrojo ugdymo programomis, vaikai išmoksta ir atsiskaito reikiamas vadovėlių temas, tačiau tai nėra tikrasis gamtos pažinimas. Šią spragą užpildyti ir trūkumus kompensuoti dalinai gali neformalusis ugdymas.
Tokių centrų, kaip mūsų, Lietuvoje praktiškai nelikę, gamtos mokyklų išlikę tik poroje miestų, o gamtos pažinimui skirti būreliai sudaro tik apie 3-4 proc. visų būrelių. Tai kelia nerimą. Lietuviai pagal neformaliojo švietimo būrelių statistiką yra šokanti, dainuojanti ir sportuojanti tauta, tačiau nutolusi nuo gamtos.
– Kokios pasekmės laukia, jei vaikai ir toliau su gamta pažindinsis tik teoriniame lygmenyje?
– Užprogramuota blogybė, kuri laukia dėl menko gamtos pažinimo – kitoks vertybių formavimasis.
Gamtą, atrodo, visi myli, kovoja už jos išsaugojimą, tačiau, kas gamtoje yra iš tiesų svarbu, kaip ji funkcionuoja, nesuvokia, negeba paaiškinti konkrečiais pavyzdžiais savo gyvenamojoje aplinkoje prie namų ar išvykoje į mišką, paežerę.
Asmeninių vertybių suformavimas galimas tik iš tiesų pažįstant gamtą, sužinant, kas joje vyksta, kokie ryšiai sieja organizmus tarpusavyje ir su mumis, žmonėmis, suprantant, kaip veikia ekosistemos, kad nėra nesvarbių organizmų rūšių.
Tik dalis vaikų suvokia, kad gamtoje svarbus grybas, ropojantis vikšras, „nemėgiamųjų“ statusą įgiję vorai, lervos, panašūs gyvūnai. Vadovaujantis tokiomis pažiūromis ir vertybėmis, svarbiausias tampa žmogus, kurį supa kenkėjai, juos negailestingai naikina, uja iš savo aplinkos.
Nenuostabu, kad dauguma gyvūnų, augalų pasitraukia į mažas natūralios gamtos saleles, o jų vietą užima skurdi miestų aplinka, invazinės rūšys.
Deja, net Seime tenka išgirsti, kad vertingiausiuose šalies miškuose, už kuriuos kovoja profesionalūs gamtininkai, vieni puvėkai ir „ką ten begalima saugoti“.
Nesuvokiama, kad tie krituoliai yra prieglobstis keliems tūkstančiams organizmų rūšių, pradedant mikroorganizmais ir grybais, baigiant vabzdžiais. Pastarieji yra stambesnių gyvūnų maistas, o kartais ir retenybės, svarbios Europos mastu.
Todėl labai svarbu tikrąją, nenudailintą gamtą vaikams ne tik vadovėliuose aprašyti, nufotografuoti ir nufilmuoti, bet ir gyvai parodyti. Tokių vietų yra net ir miestuose, deja, nėra ne taip paprasta kiekvieną vaiką atvesti iki nuvirtusio stuobrio ir parodyti kiek jame gyvybės knibžda....
– Į jūsų skyrių užsuka nemažai moksleivių. Kas vaikus stebina labiausiai?
– Kai keliaujame į gamtą, vaikai patiria pradinį šoką, kad šitiek daug visko aplinkui ir kad gamta nebaisi ir nepavojinga. Įpročiai ir stereotipai, kad gamtoje daug ko reikia saugotis, ypač erkių, dilgėlių, kitos natūralios baimės ima griūti. Erkes taip pat pirmiausiai reikia pažinti, o paskui saugotis!
Žinoma, vienu išėjimu daugiau 10-15 naujų pavadinimų nesimokome, nes būtų per daug įsiminti. Tačiau vaikams lieka įspūdis, kiek aplink daug augalų ir gyvūnų.
– Kokių pokyčių reikia ugdymo programose, kad vaikai turėtų galimybę pažinti gyvąją gamtą?
– Jie po truputį vyksta. Kitąmet Lietuvoje vyks edukacinių erdvių konkursas. Per šešerius metus po truputį formavome sampratą, kad mokyklos aplinka turėtų ugdyti vaikus kitaip: rodyti ne tik išpuoselėtus gėlynus ir kelti inkiliukus. Mokytojai turėtų dažniau naudotis galimybe vaikus išsivesti į kiemą bet kuriuo metų laiku ir parodyti vabzdžių „viešbutį“, namelį rupūžėms, natūralios pievos fragmentą ir panašiai. Vis daugiau mokyklų prisijungia ir dalyvauja šiame projekte.
Gana populiaru darosi mokyklose, darželiuose įsirengti prieskonių, daržovių darželius, paaukštintomis lysvėmis. Jie gražūs, įdomūs. Vaikų grupės turi galimybę auginti daržoves, jas pažinti, stebėti.
Tad prie mokyklų įrengus daugiau tokių edukacinių erdvių, atsinaujintų mokytojų galimybės parodyti vaikams gyvybę visai greta mokyklos pastato...
– Vaikų ugdymas šiandien yra neatsiejamas nuo šiuolaikinių technologijų. Ar jos praverčia ir susipažįstant su gamta?
– Žinia, vaikai šiandien be technologijų negali, ir reikia skatinti, o ne riboti jų naudojimą. Mokytojai išradingi, prisitaikė. Pavyzdžiui, mokyklų teritorijose prie įdomesnių augalų ėmė tvirtinti QR kodus. Vaikai smalsūs, nuskaito kodus ir sužino, koks tai krūmas, medis. Net papasakoja tėvams apie gegužraibes, matytas nenušienautoje pievelėje prie mokyklos – tai vienos mokyklos patirtis. .
– Kaip šiame vaikų pažintiniame procese gali dalyvauti tėvai?
– Ieškoti žaliųjų nuotykių gamtoje. Mano mama kadaise vesdavosi į gamtą ir tas keliones paversdavo įdomybe. Daug augalų vadindavo liaudiškais vardais, mane, kaip vaiką, istorijos sudomino, įtraukė.
Tad tėvai gali vaikus pažindinti su gamta įvairiai: vieną kartą nusivesti į tankius brūzgynus ir parodyti labai vaikui neįprastą gamtą. Arba anksti atsikelti, kol dar rasa nenudžiūvo, ir išeiti į mišką, parodyti visai kitokią gamtą nei dieną.
Svarbu pasitelkti žaidimus, ugdyti jausminį gamtos suvokimą, galima pasiimti su savimi radinių dėžutes, rinkti įvairius lapelius, akmenėlius ir po to juos bandyti atpažinti, kurti su vaikais daiktų istorijas.
Vyresniems vaikams ar tėvams pravers ir pasaulinė išmanioji Kalifornijos mokslų akademijos programėlė „iNaturalist“. Prieš porą savaičių ji pasirodė lietuviškai. Yra galimybė fotografuoti įvairius organizmus ir gauti specialistų konsultacijas – atsakymus, koks tai organizmas, kaupti informaciją.
Tad nebereikia vartyti daugybės storų knygų augalams pažinti. Šią programėlę Lietuvoje naudoja jau beveik 1000 gamtos bičiulių.
Tėvai gali rasti galimybių
Be pasivaikščiojimų gamtoje ir išmaniųjų programėlių, tėvai vaikus su gamta supažindinti gali ir įvairiose vietose, kurių šiandien aplink miestus ir net pačiuose miestuose nestinga.
Viena tokių vietų įsikūrusi sostinėje Antakalnio mikrorajone. Saugomų teritorijų nacionalinio lankytojų centre įkurta interaktyvi ekspozicija padės suprasti ką ir kodėl reikia saugoti, kodėl gamtosauga civilizuotai žmonijai darosi vis svarbesnė.
Įėjęs lankytojas čia pasijus tarsi gamtos apsuptyje: žolynai, paukščiai, žiogai aplinkui, o užvertus galvą – debesys. Gali įsivaizduoti, kad esi pievoje ar miške.
Išskirtinė nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų vertė iliustruota ne tik vaizdais, bet ir konkrečiais daiktais. Kino salėje – šikšnosparnių buveinėje, galite žiūrėti filmus, klausytis paslaptingų gamtos garsų.
Lankytojams turėtų patikti laboratorinis stalas – klaustukas, kur įvairios gamtos mįslės paaiškinamos filmuotais siužetais. Mažuosius lankytojus tikrai sudomins Lietuvoje sukurtas interaktyvus žaidimas apie gerves ir kormoranus.
Terminaluose pateikiama informacija apie saugomų teritorijų įdomybes ir keliavimo galimybes padės atrasti ypatingas Lietuvos vietas. Kiekvienas ekspozicijos lankytojas taps aktyviu dalyviu, galinčiu liesti, klausyti, pajausti.
