TOP 7 mistiškiausios vietos Lietuvoje

Štai septynios mistiškiausios vietos Lietuvoje, apie kurias galbūt nėra tekę net girdėti, tačiau čia dedasi paslaptingi dalykai.

Tai didžiausia Lietuvoje senoji šventykla po atviru dangumi. Spėjama, žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies Tvarrmenės, prie kurios yra karaliaus Mindaugo sužeidimo vieta.

Tai istorinis kompleksas, kurį sudaro: piliakalnis, spėjama senovės žemaičių šventvietė, mitologiniai akmenys, šaltinis.

Vakariniame piliakalnio šlaite rasti keramikos dirbiniai, kurie yra I tūkst. po Kr. Taip pat spėjama, kad čia yra buvusios žynių valdos, tai leidžia teigti tokie faktai, kaip rasti Lopaičių akmenų dariniai, kurie gali būti susiję su sena religija ir papročiais.

Labiausiai turistus čia traukia: observatorija, šaltinis (manoma, kad šio šaltinio vanduo turi gydančių savybių), norų akmuo (savo atsivežtą akmenuką padeda ant šio didelio akmens ir tikimąsi, kad noras išsipildys), vaisingumo akmuo (tai akmuo ant, kurio atsisėdus ir paprašius žmonės tikisi sulaukti šeimos pagausėjimo).

Londono Metropoliteno universiteto dėstytojas Aivaras Citronsas piliakalnį ir šalia esančią Šventvietę vadina žemaitišku Stounhendžu.

Ši vieta ypatinga tuo, kad susidaro keista optinė iliuzija, kuri iškreipia mastelius, ir įkalnė tampa nuokalne (ir priešingai). Išmėginkite patys – paprasčiausias būdas įsitikinti, kad tai tik iliuzija – atsivežkite didelį gulščiuką arba patiems išbandytišį fenomeną automobiliu.

Tokia optinė iliuzija susidaro dėl to, kad aplinkoje nėra objektų (pavyzdžiui, namo), kurie padėtų realistiškai suvokti nuolydžio kryptį ir perspektyvą. Panašiu principu veikia iliuzijų muziejai ir kambariai.

Tiesa, reikia paminėti, kad norint iš tiesų pajusti šią iliuziją reikia laiko ir eksperimentavimo. Patingėję išlipti iš automobilio gali ir nusivilti šia vieta. Kamuolio ridenimas, nuolydžio matavimas gulščiuku ir panašūs eksperimentai ir pralinksmins ir nustebins.

Apskritai, būnant šioje vietoje gali pasireikšti ir keistas jausmas, gali pradėti pintis kojos. Atrodo, kad eini į kalniuką, o iš tiesų leidiesi žemyn. Žmogui susisuka galva ir duoda neteisingus nurodymus kojoms, o keistas jausmas lydi visą laiką būnant šioje vietoje.

Šalia kaimo senųjų kapinių stūkso akmuo turintis keistą įdubimą. Žmonės kalba, kad įdubimą išsėdėjo raganos.

Vieta apipilta legendomis ir tikima, kad senų senovėje, dar tada, kai žemėje viešpatavo raganos, jos sėdėdavo ant jo ir gražiai dainuodavo – ypač pravažiuojant jaunuoliams.

Šie, sužavėti jų dainomis, prisiartindavo prie akmens, o raganos tada čiupdavo jaunuolį ir jį myluodavo tol, kol nelaimėlis mirdavo.

Kaip ant akmenų atsirado įvairiausi ženklai? Pasirodo, tik po pasaulio sutvėrimo, akmenys buvo minkšti.. Vos kam prilietus, jie amžiams sustingdavo ir sukietėdavo. Tačiau jų paviršiuje išliko žymės – žmonių, gyvūnų, velnių, raganų ar net šventųjų…

Netoliese, Mitkiškių kaime yra akmuo pėduotas. Ant šito akmens yra dvi pėdos: viena suaugusio, kita – vaiko. Tai seni žmonės pasakoja, kad kadaise Marija vaikščiojo žeme.

Akmenys dar buvo minkšti, todėl ir paliko Kristaus, mažo vaiko, ir Marijos pėda.

Už tikinčiųjų suaukotas lėšas pastatyta koplyčia – laikoma stebuklinga vieta. Pasak, čia gyvenusios Anelės Matijošaitienės, 1969 m. lapkričio 14 d. šioje vietoje jai apsireiškė Dievo sūnus.

Žinia apie apsireiškimą ėmė plisti labai sparčiai, žmonės ėmė lankyti moters sodybą, deginti žvakutes. Žinoma, tarybinė valdžia negalėjo su tuo taikstytis ir A. Matijošaitienę iškėlė į gyvenvietę, jos trobą nugriovę ir įrengė aikštę žemės ūkio aviacijai.

Prasidėjus atgimimui moteris grįžo į savo lauką, už užsienio lietuvių suaukotas lėšas jai pastatyta nauja troba, o vėliau – ir koplyčia. 2012 m. A. Matijošaitienė amžinojo poilsio atgulė greta savo namų ir Dievo gailestingumo koplyčios.

Kasmet tą pačią, Kristaus apsireiškimo dieną (lapkričio 14 d.), čia plūsta minios maldininkų. Savaitgaliais koplyčioje laikomos šventos mišios.

Raganų eglė – daugiakamienė eglė, auganti Rambyno regioniniame parke. Raganų eglė paskelbta gamtos paminklu. Jos aukštis 32 m, liemuo 5 m, o 80 cm aukštyje šakojasi į 18 kamienų.

2007 m. pabaigoje, po praūžusios vėtros, vienas kamienas nulūžo.

Apie eglės atsiradimą pasakojamos legendos. Žmonės sako, kad kažkada dar mažos eglaitės viršūnę prajodamas nukirto Napoleonas, todėl ji tokia keista ir išaugo.

Profesorė ir žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė dėl keistos formos eglę praminė Raganų šluota.

Daugiakamieniai medžiai atsiranda dėl sutrikdyto natūralaus augimo. Jei pagrindinį jauno medelio kamieną pažeidžia žvėrys ar ligos, iš šoninių pumpurų gali išaugti ūgliai.

Esant tam tikroms sąlygoms jie virsta naujais kamienais.

Dvikamienių medžių pasitaiko gana dažnai, gerokai mažiau auga trikamienių ir labai retai pavyksta aptikti medžių, turinčių keturis ar daugiau kamienų.

Ši mistiška vieta yra įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Tai mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.

Apie šią vietą pasakojamos legendos ir padavimai, tačiau visos atsiradimo hipotezės, tiek mokslininkų teorijos ar vietinių žmonių pasakojamos istorijos, turi savų argumentų ir iki šiol nė viena iš legendų nėra atmesta galutinai.

Specialistai įvairiai aiškina jos kilmę. Gal toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas. Klimatui atšilus, jis palaipsniui ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė.

Piltuvo formos duobė galėjo išlikti dėl spėjusios užaugti augalijos, kuri sutvirtino stačius šlaitus.

Velnio duobės dugne yra susiformavusi pelkutė. Yra ir kitų samprotavimų apie šito gamtos paminklo kilmę. Viena jų teigia, kad Velnio duobę suformavo nuo ledyno pakraščio (o gal ledyno plyšyje) krentanti vandens srovė.

Kita teigia, kad dauba susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas. O dar vieni teigia, kad Velnio duobę kažkada išmušė čionai nukritęs meteoritas.

Pirmoji legenda yra apie tai, kad kadaise esą čia ant kalno stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“

Vos taip pasakęs – kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus. Dori žmonės dar galį girdėti bažnyčios varpų skambesį iš duobės dugno.

Pasak kito padavimo, į ką tik pastatytą Užugosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę.

Vėliau Užugosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas.

Trečiojoje legendoje pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. Pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą vadina Atveršiu.

Taip pat yra legenda ir apie tai, kad toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi mergina. Jis norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą tuoktis bažnyčioje, o mergina kitaip nesutiko už jo tekėti.

Tada jie abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes.

Gyvulius ganę piemenys dar tris dienas girdėję varpų skambesį.

Sakoma, kad anksčiau kai kada piemenys rasdavo velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada genamos karvės užeidavo ant duobės liūno ir išplaukdavo į Škilietų ežerą.

Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkavimus. Visa tai darydavę velniai, dėl to ir kilo pavadinimas „Velnio duobė“. Velniai neva puotaudavę apie vidurnaktį, todėl niekas nedrįsdavęs keliauti pro duobę sutemus.

Paprastai miške aptinkami vienas ar keli žaibo sudeginti medžiai, tačiau vienoje vietoje rasti 15 tokių – tikra retenybė. Matyt, kad būti perkūnijos metu šioje vietoje ypatingai nerekomenduojama.

Platesnių paaiškinimų, kodėl ši vieta taip traukia žaibus – nepavyko rasti.