– Mariau, kas jus su žmona Agne įkvėpė keliauti per Rusiją ir kodėl pasirinkote tokį ilgą maršrutą – nuo Maskvos iki Vladivostoko?
– Daug kas klausia, kodėl būtent Rusija ir kodėl traukiniu. Kiti net su baime mus išlydėjo į tą kelionę. Iš tiesų man šis maršrutas yra įstrigęs dar nuo vaikystės. Iš kažkur apie jį žinojau – gal iš laikraščių, gal kažkur girdėjau, kad būtent Transsibiro traukiniu maršrutas yra ilgiausias pasaulyje – 9300 km. Tai iš tiesų daug. Anksčiau tuo traukiniu žmonės važiuodavo netgi porą savaičių, dabar kelionės laikas jau yra sutrumpėjęs. Na, o Sibiras mane vilioja ir kaip gamtininką, ornitologą, todėl ta vieta atrodo egzotiška.
Dažniau norisi ne į tuos vakarietiškus kraštus, kur labai daug kultūros, bet labiau pamatyti tą laukinę gamtą, tą šiaurę. Teko lankytis ir Aliaskoje, ir Norvegijoje, todėl patraukė ir Sibiras.
Su žmona po vestuvių svarstėme ir tas pietines šalis, tačiau prisiminėme Sibiro maršrutą – o kodėl gi ne? Kodėl povestuvinė kelionė turi būti ten, kur šilta, kodėl tik viešbučio paplūdimyje gulėti? Nusprendėme nesilaikyti standartų, jei norime pailsėti, atitrūkti nuo tos rutinos kitame krašte ir kitaip. Pasitarėme ir nusprendėme planuotis tokią kelionę.
– Kokie pagrindiniai jūsų kelionės tikslai? Ką norėjote pamatyti ir patirti?
– Tų tikslų buvo ne vienas. Norėjome sėkmingai ir be didelių nuotykių įveikti maršrutą. Pervažiuoti visą Rusiją nėra taip lengva. Mano, kaip gamtininko, tikslas – susipažinti su kraštu, pamatyti nepaliestą gamtą, kraštovaizdį. O žmona norėjo pažinti kultūrą, etnografinę Rusijos pusę, pamatyti tradicinį kaimo žmonių gyvenimą ir kaip jie gyvena dabar. Be to, norėjosi patirti, pajusti, nes esame ir istorijų skaitę, ir laidų žiūrėję apie Rusijos žmonių gyvenimą. Tad įsivaizdavome, kad tuose kraštuose viskas yra gražu.
– Kaip vyko jūsų kelionė? Kiek parų reikia važiuoti traukiniu iki galutinės stotelės?
– Nuo Maskvos iki Vladivostoko, t. y. Japonijos jūros, kelionė trunka 6,5 paros neišlipant iš traukinio. Visa kelionė trunka ilgiau, nes reikia atvykti iki Maskvos, prisideda skrydžiai ir pan. Tačiau norėjome ne tik pervažiuoti, bet ir daugiau tos Rusijos pamatyti, išlipti tam tikrose vietose.
– Ir kokiose stotelėse pasirinkote išlipti?
– Buvome numatę tris pagrindines vietas: stoteles maršruto viduryje, neskaitant pirminio taško Maskvos ir galutinio – Vladivostoko. Pirmoji stotelė buvo Novosibirskas, nuvažiavus 2,5 paros traukiniu nuo Maskvos. Šis miestas jau yra Azijos centre. Iš Novosibirsko vykome kitu traukiniu į Altajaus kalnų pusę. Tai buvo pirmasis tikslas. Antrasis tikslas – nuvykti labiau į šiaurę, į Tomsko miestą, Sibiro kultūros sostinę. Trečiasis tikslas – Baikalo ežeras, įspūdinga gamtos vieta.
– Pirmoji stotelė – didelis Vidurio Rusijos miestas Novosibirskas. Kokie įspūdžiai iš šios vietos?
– Buvome nemažai girdėję apie šį miestą, tačiau iš Maskvos išvykus čia pastebimas didelis kontrastas. Maskva yra didelis, industrinis, sutvarkytas šiuolaikinis miestas, o nuvykus į Novosibirską apėmė dvejopi jausmai. Jis stipriai atsilikęs nuo vakarietiškos kultūros, jaučiamas Sovietų Sąjungos palikimas – tiek ir pastatai, tiek ir patys žmonės, aplinka.
Tas kontrastas, galima sakyti, buvo pats didžiausias. Tad išlipę pirmoje stotelėje nuo Maskvos nustebome. Pamanėme, negi ir kiti miestai tokie bus? Tai savaip ir mažiausią, ir didžiausią įspūdį padaręs miestas.
– Kiek laiko praleidote Novosibirske?
– Novosibirske lankėmės tris kartus, nes tai buvo viena pagrindinių traukinių stočių, iš kurios vykome į Altajų ir Tomską. Pirmą naktį nakvojome traukinių stotyje, kadangi atvykome apie antrą valandą nakties ir anksti ryte jau reikėjo išvykti.
Stotis – marmuru išstatyta, didžiuliai šviestuvai kabo, visur jaučiama ta sovietinė didybė. Vėliau Novosibirske lankėmės ir grįžę iš Altajaus ir Tomsko.
– Dar viena stotelė – Altajaus kalnai. Kokie įspūdžiai iš šios vietos?
Altajaus kalnai man asmeniškai padarė vieną didžiausių įspūdžių, nors iki jų nuvykti ir užtrunka. Nuo Transsibiro maršruto jie yra nutolę, todėl tenka vykti kelis šimtus kilometrų iki Barnaulo, tuomet apie 600 km iki Aktašo. Iki tų kalnų susidaro kone tūkstantis kilometrų.
Nuo Barnaulo mus lengvuoju automobiliu iki kalnų nuvežė vietinis rusas, kalnų ekspertas Aleksejus. Per tris dienas aprodė įspūdingiausias vietas. Na, o vieta įspūdinga – tiek pačios kultūros prasme, kad tie tradiciniai altajiečių kaimeliai, ta gyvensena dar tikra, išlikusios tikrosios vertybės, čia net šamanizmas nuo senų laikų įsitvirtinęs. Be to, tas regionas yra daugiakultūris – dalį kalnų turi Kazachstanas, dalį Rusija, Kinija ir Mongolija.
Visos keturios kultūros yra susitikusios ir tai jaučiama tiek žmonių gyvenime, tiek kaimo aplinkoje. Pasidžiaugėme kaimais, kraštovaizdžiu, kalnais, pažygiavome, pakopėme. Tai įdomūs kalnai. Juose nėra monotonijos, kad būtų vien akmenynai ar kokios pievos. Čia ir miškai, kedrynai, maumedynai, beržynai, kažkur ir akmenys, ir snieguotos viršūnės, siekiančios iki 4,5 km. Tai įspūdinga vieta, kurią aplankę grįžome į savo Transsibiro maršrutą.
– Koks yra žmonių gyvenimas Altajaus kalnuose?
– Kur kas lėtesnis, tikresnis. Altajaus kalnuose gyvena daugiau nei 90 proc. altajiečių. Tai yra vietiniai žmonės, kurie gyvena ten per amžius. Juk Altajaus regionas prie Rusijos prijungtas ne taip jau ir seniai – 17–18 amžiuje. Vėliau Rusija plėtėsi į rytus, prijungė ir Buriatiją, ir kitus regionus. Altajus netgi griuvus Sovietų Sąjungai norėjo atsiskirti, tačiau nepakako valios, be to, Rusija taip lengvai nepaleido.
Altajaus sostinėje Barnaule rusų jau daugiau – juk didelis miestas, industrinis, gyvena apie pusę milijono žmonių, tačiau už Gorno Altaisko, kalnų link, daugiau vietinių.
– Kita stotelė – Tomskas. Turbūt ir kultūra, ir pats gyvenimas visai kitoks nei Altajaus kalnuose?
– Šią stotelę buvome iš anksto nusimatę ir apie miestą paskaitę. Tomskas ne taip jau toli nuo Novosibirsko – apie 5 valandas kelio traukiniu į šiaurės rytus.
Tomskas garsus tuo, kad yra Sibiro kultūros sostinė. Ten yra bene daugiausia universitetų Sibire. Ir kontrastas, palyginti su Novosibirsku, yra didelis. Čia daug ir gražių pastatų, ir kultūros, ir žmonės kitokie, ir studentų – ir iš Rytų, ir iš Vakarų. O ir pats miesto herbas – plunksna ir raketa –rodo, kad tai mokslo ir inovacijų miestas. Bet mūsų pagrindinis tikslas buvo pamatyti tradicinę rusų medinę architektūrą.
Kadangi tas miestas prieš kelis šimtus metų buvo medinis, visi daugiabučiai, administraciniai pastatai yra iš rąstų, masyvūs, dideli. Labai gražios langinės, išpuošti langai, išdrožinėti. Žinoma, daug pastatų pakeista, daug yra betoninių, bet tos medinės architektūros pavyzdžių dar yra.
– Vėliau, aplankę Tomską, jau vykote į Baikalą?
– Taip, grįžome į pagrindinį maršrutą ir dvi paras važiavome į Irkutską, esantį prie Angaro upės, prie užtvankos, kuri vienintelė išteka iš Baikalo ežero.
Mūsų tikslas buvo ne pats Irkutskas, o Baikalo ežeras, tad Irkutskas buvo patogus miestas pradėti kelionę į Baikalą. Irkutske susitikome su vietos ruse Olga. Ji yra Baikalo turistinio maršruto kūrėja. Iš Irkutsko mes vykome į Taltsy etnografijos muziejų, kuris kiek primena mūsų Rumšiškes. Pasivaikščioję po muziejų nuvykome prie Baikalo ežero, ties Lystvenkos miesteliu
Tai labai populiarus kaimelis ant ežero kranto, tačiau jis labiau pritaikytas turizmui ir praradęs identitetą, todėl mūsų nesužavėjo ir ilgai neužsibuvome. Kitą dieną pasiekėme didžiausią Baikalo ežero salą Olkhoną. Nuo Irkutsko – 5–6 valandos kelio vietiniais mikriukais. Su jais perkelia keltu į salą ir paleidžia Chužyro miestelyje, esančiame salos viduryje.
Sėkmingai pasiekę salą ten praleidome dvi naktis. Važiavome į ekskursijas su UAZ, nuvežė ir iki šiaurinės dalies, pamatėme vietos kaimų. Vietinis rusas kalbėjo tik rusiškai, bet mums pavyko susikalbėti. Mat aplink Chužyrą buvo nemažai ištremtų lietuvių.
Mes tai jau žinojome, bet tos temos nelabai norėjome liesti. Tačiau pats ekskursijos vadovas užsiminė, kad čia trėmė ir visus rusus nusikaltėlius. Tik nesuprato, kodėl ir lietuvius trėmė, kuo jie nusikaltę buvo. Mes labai nedetalizavome. Jis mums parodė tą kaimelį, kur lietuvių gyventa. Sakė, kad lietuviai išsiskyrė iš kitų, nes statė labai didelius kryžius.
– Ar teko keliaujant daugiau kalbėti apie Lietuvą?
– Taip, teko bendrauti, patys rusai klausdavo, iš kur mes. Pirmas susidūrimas buvo Altajaus kalnuose su vietiniu vairuotoju ir Tomske.
Tame mieste mus į traukinių stotį vežė taksistas ir paklausė, iš kur mes. Tada pokalbis nukrypo į politinę pusę. Jie žino mūsų poziciją, tai kažkaip palinko link tos temos ir klausė, kaip mums Rusija, kaip jos žmonės. Mes atsiliepėme gerai, todėl tuoj pat jis ėmė sakyti, kad kai grįšim į Lietuvą, perduotume, jog Rusija nenori karo ir panašiai. Iš jo kalbos matėme, kad visos valstybės turi būti draugiškos, kad visi turim eiti kartu, kad Ukraina, Baltarusija ir Rusija yra viena valstybė. Tas požiūris yra persismelkęs į žmonių mąstymą. Juk ten aplink vien Rusija ir yra noras plėsti šalį.
– Paskutinė stotelė buvo Vladivostokas. Koks buvo šis kelionės etapas?
– Tai buvo ilgiausia kelio atkarpa traukiniu – nuo Irkutsko iki Vladivostoko. Tris paras neišlipome. Tai iš tiesų ilga kelionė, tos trys paros – tikrai nemažai. Vaizdai buvo įspūdingi: pusdienį maršrutas driekiasi Baikalo pakrante – 2–3 metrai nuo vandens. Pro vieną langą matyti pats ežeras, pro kitą – snieguotos viršukalnės. Buvo įdomu visa tai stebėti. Vėliau kraštovaizdis tapo monotoniškesnis.
Tačiau antra kelionės traukiniu pusė buvo netgi įdomesnė, nes stebėjome tuos Rusijos kaimelius, pasimatė tikroji gyvensena, etnografija. Žmonės gal ir sunkiau gyvena, bet viskas tikra.
Na, o Vladivostokas iš pradžių pasirodė industrinis, bent jau aplinkiniai regionai. Matyti, jei koks vandens telkinys, tai labai užterštas, visokiausios šiukšlės suverstos, kanalizacija į vandens telkinius tiesiai iš namų nuvesta, stiprus vandens žydėjimas. Pasiekę miesto centrą buvome maloniai nustebinti – sutvarkyta, gražu.
Ten praleidome pusantros paros, daug ėjom, pamatėm nemažai. Vladivostoke jau jaučiama rytietiška kultūra – čia pat Japonija, Kinija, Korėja. Ir ta įtaka jaučiama ne tik patiekaluose. Kitokia ir etninė visuomenės sudėtis, ir pastatai, ir automobiliai. Tai rytietiškas miestas.
– Papasakokite įspūdžius apie gyvenimą traukinyje. Praleisti tris paras jame nesustojant turėtų būti sudėtinga...
– Mes to ir laukėme, to norėjome, todėl buvo įdomu. Žinoma, jei pasiimi veiklos. Tokia egzotika, romantika. Kaip mes juokavome, savo kabinoje turėjome televizorių, kuris visuomet rodė aukštos kokybės dokumentiką apie Aziją, – tai pasižiūri pro langą ir matai, kaip keičiasi. Kadangi buvo geras oras, daug grožėjomės vaizdais, pačiu Sibiru. Na, o traukinyje veiklos nėra daug. Didžiąją dalį laiko praleidome važiuodami pirmąja klase, vadinamuoju liuksu, kur yra kambariukas, dvi lovos ir staliukas.
Tai pagrindiniu Transsibiro maršrutu ir važiavome ta pirmąja klase.
Tiesa, į Barnaulą teko pavažiuoti ir trečiąja klase, kur bendrame vagone įrengti gultai. Kitokio pasirinkimo nebuvo.
Na, bet važiuojant traukinyje, galima knygą skaityti ar kompiuteriu naudotis. Interneto daug nebuvo, bet iš kitos pusės gerai yra atitrūkti nuo to kibernetinio pasaulio. Internetas atsirasdavo kas kelias valandas privažiavus kokį nors miestelį. Internetą telefonas pagauna, pasižiūri, pasitikrini, pasiplanuoji kelionę, užsisakai viešbutį, susisieki su kuo reikia ir vėl internetas dingsta. Bet tai ir yra egzotika, kai atitrūksti nuo rūpesčių, rutinos, gali grožėtis vaizdais ir praleisti daugiau laiko bendraujant su antrąja puse. Tai laikas atsipalaidavimui ir grynai pačiam sau.
Na, o pačiame traukinyje gyvenimas lėtai, bet vyksta, sukasi. Yra prižiūrėtoja, palydovė, kuri kas valandą ar dvi užeina, paklausia, ar ko reikia, ar ko nors netrūksta. Galima užsisakyti maisto, arba pačiam nueiti pavalgyti į restoranėlį. Kelis kartus per dieną ateina išvalyti kambarį. Vagono gale yra „samovaras,“ galima pasiruošti arbatos, kavos ar kokią košę užsipilti.
Tačiau higienos sąlygos yra minimalios. Tai truputį ir gąsdino, nes dvi ar tris paras važiuoji, o dušo nėra. Yra tik tas vienas tualetas ir kriauklė vagone. Jis prižiūrimas, tvarkomas. Tačiau tai bendras tualetas. Todėl reikia vežtis drėgnų servetėlių, kad galėtum apsivalyt, apsipraust. Tačiau mes išlipdavome miestuose kas kelias paras ir miegodavome viešbučiuose, tai to komforto gaudavome.
– Keliavote rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, oras buvo geras. Koks klimatas jus pasitiko Sibire? Ką reikia žinoti keliaujant skirtingu metų laiku?
– Mus artimieji prigąsdino, kad jau ruduo – vykstat į Sibirą, tai prisidėkit šiltos aprangos, nes sušalsit. Bet oras buvo šiltas, kaip ir Lietuvoje, netipinis Sibirui. Tai praktiškai visą kelionę praleidome vilkėdami marškinėlius ir gailėjomės, kad nepasiėmėme trumpikių, nes buvo tikrai šilta.
Sniegą matėme tik Altajaus kalnuose ir Irkutske prie Baikalo, tačiau ten greitai prisnigo, greitai ištirpo ir vėl buvo šilta. Lauke sąlygos mums pasisekė, nes iš 22 dienų tik dvi dienas lijo ir buvo apsiniaukę. O traukinyje kondicionavimo sistema veikia tik vasarą. Kadangi buvo ruduo, tai jie jo neįjungė, todėl buvo labai karšta. Tai vargino, nes tame kambarėlyje atsidaryti langų negali, tai teko toj šilumoje paprakaituoti.
– Jei liukso kambarėlyje šitaip, tuomet kokia komforto situacija bendrajame vagone?
– Nuo Novosibirsko iki Barnaulo ir atgal teko važiuoti trečiąja klase. Tai įspūdžiai dvejopi – važiuoja nemažai darbininkų, žmonių, kuriems svarbu tik pasiekti tikslą. Kiti važiuoja tik tarp kaimų. Važiavome naktį, tai turėjome tuos gultus – aš viršuje, žmona – apačioje.
Sąlygas galima įsivaizduoti: šimtas žmonių, visi kartu sugulę, oro mažai, kvapų gama įvairi, labai karšta, prakaituoji. Išlipę Barnaule skubėjome, kad galėtume greičiau nusiprausti. Patirtis įdomi, verta pabandyti ir sužinoti, kaip žmonės keliavo anksčiau. O į Tomską važiavome sėdimose vietose, tad gana normaliai, o ir kelionė neprailgo – 5 val.
– Traukiniu pervažiavote visą Rusiją – kokie įspūdžiai apie šio krašto gamtą? Kaip ji keičiasi?
– Rusija ir visa Azija yra labai didelė, ir ne taip greitai gamta keičiasi. Būna, važiuoji visą dieną ir matai vien beržynus, vėliau, prie Kazachstano, gamtovaizdis keičiasi, pereina į stepes, lygumas, pievų plotus, tik kur ne kur mediniai kaimeliai, vėliau vėl įsivyrauja spygliuočiai. Vykstant per visą Rusiją yra ta pati gamtinė zona kaip ir Lietuvoje. Labai didelio kontrasto nėra.
O rytuose jau kitas pasaulio kraštas, tai ir augalija, ir gyvūnija kitokia. Didžiausią įspūdį palieka neaprėpiami gamtos mastai, kai pusdienį važiuoji nuo vieno miesto iki kito. Ir tik artėjat jau gali pastebėti dirbamus žemės plotus, ir tų kaimelių jau atsiranda daugiau.
– Keliavote 22 dienas, t. y. daugiau nei tris savaites. Kokių daiktų jums prireikė? Koks buvo jūsų bagažas? Gal ką patartumėte besiruošiantiems keliauti šiuo maršrutu?
– Mes drabužių pasiėmėme per daug. Iš pradžių sakėme, kad reikia pasiimti tik tai, ko reikia. Nors daug vaikščioti nereikėjo, bet kalnuose ir prie Baikalo pasiėmėme būtiniausius daiktus. Tačiau pavyko išsisukti su dviem turistinėmis kuprinėmis. Pasiėmėme net tuštesnes, nes grįžtant jau lauktuvių vežėme.
Na, o daiktų tai minimaliai: drabužiai, avalynė, pravartu turėti apavą traukinyje, higienos reikmenys ir pan. Ar pasiėmiau ir žiūronus, fotoaparatus, knygų, kompiuterį. Mes daug to ekstremalumo neturėjome, nes kai žmonės vyksta į kalnus kopti, tai daugiau visko pasiima. O mūsų kelionė buvo labiau poilsinė, pažintinė. Iš viso bagažas svėrė apie 25 kg – mano 15 kg, žmonos – 10 kg.
– Kiek kainuoja tokia kelionė? Kokios išlaidos kelionės metu?
– Viskas priklauso nuo to, ko nori žmogus ir kaip kelionę susiplanuoja. Traukinys yra trijų klasių. Yra pirmoji klasė – tai kambariukas ir dvi lovos, yra antra klasė – kupe, kur keturios lovos ir yra trečioji klasė, kur tenka važiuoti bendrame vagone su visais kartu. Tai ir kaina yra skirtinga. Nuo Maskvos iki Novosibirsko tame pirmos klasės vagone mums kainavo apie 26 tūkst. rublių, t. y. Apie 300 eurų.
Trečiąja klase būtų kainavę apie 2–3 tūkst. rublių. Tai yra skirtumas – vien dėl klasės skirtumas svyruoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Važiuojant visą maršrutą nuo Maskvos iki Vladivostoko pirmąja klase kainuoja apie 800 eurų žmogui. O jei pamaišant trečios, antros klasės – gali išeiti pigiau. Manau, retas, kuris ryšis vien tik pravažiuoti tuo traukiniu maršrutą. Juk norėsis ir išlipti, ir kažką pamatyti. Tai kaina priklauso nuo žmogaus poreikių ir planų. O visa kelionė mums kainavo apie 4,5 tūkst. eurų.
– Kokios prekių ir paslaugų kainos Rusijoje?
– Tiek prekių, tiek paslaugų kainos yra mažesnės nei Lietuvoje. Labiausiai nustebino ne kelionės kaina, o keliavimas į Altajaus kalnus naudojantis vietinių paslaugomis. Vietinis Aleksejus, kuris mus vežė į kalnus, už savo automobilį, degalus, kelionę ir buvimą su mumis tris paras paėmė apie 300 eurų. Žinoma, jei mato, kad turistas ir dar kalba angliškai, tai bando paimti daugiau. Tačiau jų kitokia kultūra.
– Ar teko pakliūti į pavojingas situacijas?
– Kelionės pabaigoje apsidžiaugėme, kad apsiėjome be didelių nuotykių, viskas vyko pagal planą. Nuėjome į vieną restoraną Vladivostoke – norėjome paragauti rytietiškos virtuvės patiekalų. Tiesa, nesigilinome, koks jis. O ten – Šiaurės Korėjos tipo restoranas, jame ėmė siautėti neblaivūs rusai. Jie kabinėjosi prie visų, su visais norėjo muštis. Prisikabino prie kinų, sako, einam muštis Rusija prieš Kiniją. Galų gale juos išvijo, užrakino restoraną, mes viduje likome, jie bandė laužtis. Buvome užbarikaduoti apie 20 minučių, bet vėliau jie nurimo ir mums pavyko išeiti.
– Pavyko Sibire stebėti ir užfiksuoti paukščius?
– Kadangi vykome rudens sezonu, kai visi Sibire perintys paukščiai palieka tą kraštą, tai ornitofaunos matėme nedaug. Be to, labiau siekėme pažinti kraštą. Vis dėlto pamatėme stepinių, karališkųjų erelių, tūbuotųjų suopių.
– Kaip tik kelionės metu buvo išleista jau antroji Jūsų knyga „Paukščių stebėtojo gidas Dzūkijos regione“. Kokia tai knygą?
– Tai antras tokio tipo leidinys, skirtas paukščių stebėtojams Lietuvoje. Tai leidinys, padėsiantis paukščių stebėtojams, kurie nežino, kur juos stebėti, kur vykti. Knygoje aprašytos pačios geriausios paukščių stebėjimo vietos Dzūkijoje, nurodyta, kuriuo metu atvykti, kur sustoti, kuriuos paukščius galima pamatyti.
