Sportininkas šią aistrą atrado praėjusiais metais studijuodamas „Donga-A“ universitete Pietų Korėjoje – lietuvis su bendramoksliais ne kartą leidosi į žygius po šventąsias vietas bei Gudeoko kalnus.
Nors Pusano mieste, kuriame metus gyveno Justinas, stūksantys kalnai nepasižymi dideliu aukščiu (viršukalnės siekia apie 500 metrų), jie žygeivius traukia kvapą gniaužiančiu vaizdu – snieguotomis viršūnėmis ir nuo jų atsiveriančia milijoninio miesto panorama.
Penkiakovininkui su bendraminčiais šių kalnų takeliais teko žingsniuoti net ir naktį, kai pasišviečiant prožektoriais gamtos grožis atsivėrė visiškai kitomis spalvomis.
Žinomas sportininkas tuo susidomėjo dėl poreikio bendrauti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Į tokius žygius įprastai susiruošia apie šimtą įvairių profesijų ir amžiaus žygeivių, tad bendraminčių rasti paprasta.
„Man labai patinka bendrauti su bičiuliais, susirasti naujų draugų. Bendravimas vaikštant gamtoje tampa labai smagia pramoga, ji neprailgsta.
Be to, vaikščiojimas – labai naudingas poilsis protui, kūnui. Jei organizmas būna pavargęs po savaitės darbų, aktyvus poilsis labai gerai veikia savijautą“, – patikino J.Kinderis, kuris šįmet pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionate iškovojo bronzą, o 2013-aisiais tapo pasaulio čempionu.
Tokiuose žygiuose J.Kinderis įprastai užtrunka apie porą valandų, per tą laiką vyras pasijunta taip, lyg vėjai būtų išpūtę visus rūpesčius iš galvos, kojos tampa lengvos.
Leisdamiesi į gamtą Pietų Korėjoje žygeiviai darydavo nedideles pertraukas – pailsindavo kojas prisėdę ant suolų, pasistiprindavo maistu.
Į žygius pėsčiomis sportininkas traukia ir Vilniaus apylinkėse – šįmet rudenį Justinas su kitais žygeiviais vaikštinėjo apie Žaliuosius ežerus ir sukorė keturiolika kilometrų. Gamtos mėgėjai ėjo be sustojimų, nes daryti pertraukų nesinorėjo dėl vėsaus oro ir baimės sušalti.
Kadangi nelijo, pasivaikščioti susiruošė nemažai entuziastų – apie pusantro šimto, jų amžius – apie trisdešimt metų. Tarp jų buvo daugiausia poros ir šeimos, kai kurie vedėsi šunis. Taip žygeiviai įsivaizduoja laisvalaikį gamtoje – su artimaisiais ir augintiniais, juk buvimas kartu ir bendravimas stiprina ryšius.
„Man nėra blogų orų, bėgioju ir per lietų, sningant ar spaudžiant šaltukui. Bet kitiems svarbu, kokie orai, todėl žygiai dažniausiai organizuojami derinant jų datą su palankiomis orų prognozėmis. Kadangi vienas neičiau į žygį, prisiderinu prie kitų žmonių“, – pasakojo J.Kinderis, feisbuke prisijungęs prie žygeivių grupės.
Gyvendamas Pietų Korėjoje lietuvis taip pat panašiu būdu susirasdavo išvykų kryptį – internete apstu grupių, kurios buriasi pasivaikščioti gamtoje. Tad Justinas prisidėdavo ir prie korėjiečių, ir prie anglakalbių žygeivių.
„Tokiose grupėse užsimezgė įvairių pažinčių, bendravimas persikeldavo net į kitus renginius“, – tvirtino pašnekovas.
Jeigu žygyje Pietų Korėjoje pasitaikydavo žygeivių veteranų, būdavo galima iš jų lūpų išgirsti su ta vietove susijusių pasakojimų. O jei tokių žinovų neatsirasdavo, tekdavo informacijos ieškoti internete, turistams skirtuose leidiniuose.
Miklinti kojas, grožėtis vaizdingomis apylinkėmis, sužinoti ką nors nauja ir įdomaus nei Pietų Korėjoje, nei Lietuvoje sportininkui nekainavo – žygiai gamtoje rengiami iš idėjos ir entuziazmo.
Vaikščiodami po vaizdingas Vilniaus apylinkes, jeigu susirenka sporto mėgėjų, neretai kur nors gražioje vietoje žygeiviai daro mankštą. Tai – dviguba nauda: buvimas gryname ore ir aktyvus judėjimas. O pasibaigus žygiui, jeigu kas nors turi noro, surengiama iškyla – gamtoje kepami kepsniai.
J.Kinderis įsitikino, kad išvyka į gamtą gali tapti užkrečiančia aistra, kuriai sunku atsispirti net ir per šventes. Sportininkui labiausiai įsiminė žygis, vienais metais surengtas sausio 1-ąją.
Kai nebuvo tikėtina, kad po naujamečio šventimo kas nors norės pasivaikščioti sostinėje prie Pūčkorių atodangos, penkiakovininko nuostabai, susirinko arti šimto žygeivių.
Pasirodo, sveikos gyvensenos mėgėjams smagiau pabūti gamtoje, negu namuose sėdėti prie vaišių stalo.
