– Pradėkime nuo situacijos įvertinimo. Nuošliaužos – visose kalno pusėse, yra aiškūs įtrūkimai dar keliuose šlaituose. Artimiausiu metu gali atsitikti bet kas, ar ne, pone Satkūnai?
J. Satkūnas: Gali įvykti tai, kas jau dabar vystosi. Įtrūkimai ir plyšiai visuose šlaituose – nebegalime išskirti nė vieno saugesnio šlaito. Akivaizdžiai matomos nuslinkusios vietos, ten matyt daugiau nuošliaužų nebebus. Tačiau kitos nuošliaužos tikėtinos šiauriniame ir pietiniame šlaituose.
– Ar sutiktumėte su manimi, kad medžių nupjovimas paskatino viršutinio sluoksnio nuošliaužas, tačiau yra ir kur kas gilesnės problemos, judėjimai vadinamuosiuose Kunigaikščių rūmuose, ne bokšte, o kitoje pusėje. Tai paskatino atkreipti dėmesį į esminę situaciją?
J. Satkūnas: Taip, nuošliaužos aktyviai pradėjo vystytis 2016 m. pradžioje. Labai nepalankios klimato sąlygos, staigus atlydys po lietaus, kai šlaitas buvo gerai įmirkęs. Grįžtant prie medžių, tai po jais tos augalinės dangos kaip ir nebuvo susiformavusios. Ji suformuota tik dabar, po medžių pašalinimo. Viskas gamtoje yra susiję. Čia tų aplinkybių daug ir nebuvo joms pakankamai pasiruošta.
– Galima turbūt paviršutiniškai vertinti, kad medžių nukirtimas pasitarnavo tam, kad kalno viršutinė danga nuslinko greičiau. Tačiau pilies judėjimo tai tiktai negalėjo paskatinti, nes vyksta kur kas rimtesni dalykai.
R. Augustinavičius: Kunigaikščių rūmų judėjimas buvo fiksuojamas net tada, kai buvo medžiai. Stebėjimai vykdomi 50 metų. Trūkimai sienose buvo. Esmė tame, kad mes supratome, jog iki mūsų daugiau mažiau būdavo kosmetiniai remontai, todėl reikia uždengti stogą, kad kritulių vandenys nepatektų ir neišsikrautų šonuose.
– Tik patikslinsiu, kad pilies vidiniame kieme yra duobė, joje rasti Sierakausko ir galimai Kalinausko palaikai. Tai kalno viršuje bus dengiamas stogas. Tas vidurys bus uždengtas dėl to, kad ramiai dirbtų archeologai ir tam, kad užverti kalno šerdį.
R. Augustinavičius: Dar nepaminėjome, kad mums reikia pastogės, kad nelaukiant pavasario mes galėtume įrengti nelaidžius pagrindus ir, tą vietą izoliavus, stoginę nuimti. Dar per kur įbėga vanduo tai Kunigaikščių rūmai. Jie „skečiasi“ jau 50 metų.
– Bet suprantu, kad visi bijo, kad jie taip neišsiskėstų, kad pusė jų neatsidurtų Vilnelėje.
R. Augustinavičius: Mes einame optimizuodami kaštus. Suprantame, kad antra skylė yra Kunigaikščių rūmai, tai tarp pirmo ir antro aukštų įrengėme laikiną stogą ir tuo pačiu suvaržome pastatą. Trečia priemonė, tai aplink Kunigaikščių rūmus vasarą buvo įrengta laikina plėvelė. Ji žiemos neatlaikys, todėl turime ją perkloti ir visą vandenį nukreipti į miesto tinklus. Kitas darbas – visame pietiniame sektoriuje, kur matome tas baisias nuošliaužas, jos turi estetinę problematiką, bet mūsų tikslas dabar – pasiruošti peržiemoti. Jei vanduo pateks į tas nuplikintas vietas – užšals, o ledas didina tūrį, todėl visas gruntas važiuos į apačią. Taigi tas vietas stengiamasi kuo greičiau nusausinti, kad peržiemotume. Per tą laiką atliksime geologinius tyrimus, nustatysime parametrus, kurie apibūdina grunto sankabumą. Tą žinoti labai svarbu, nes reikia nuspręsti, kokį inžinerinių priemonių kompleksą taikyti – gabijonus, polius ar dar kažką.
– Į Neries pusę jau suformuotas skaldos paketų šlaitas. Kitaip tariant, naudojama tokia sunkios sienos koncepcija. Panaši koncepcija ir į Bernardinų sodo pusę, tik kad ten bus tiesiog pilama skalda. Kodėl pasirinktas toks sprendimas?
J. Stakūnas: Negalėčiau komentuoti, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, nes tą sprendžia konstruktoriai ir architektai. Manau, kad sprendimas geras, viskas paskaičiuota, kol kas neturime jokių priekaištų. Mes šiuo atveju tik stebime geologinius procesus, gamtos mes negalime suvaldyti.
R. Augustinavičius: Tarp visų inžinerinių kompleksų poliai yra patys agresyviausi. Iš esmės – tai kaip įtvaras. Sausio mėnesį mes pasakėme, kad nuošliaužų bus ir vasario mėnesį mes supratome, kad ten, kur buvo sugręžioti poliai, rostverkai, 800 tonų gali bet kada nusileisti į apačią. Mums juos reikėjo tiesiog pririšti trosų pagalba. Todėl mes stengiamės ateiti mažiau agresyvesnėmis priemonėmis ir stabilizuoti šiaurės vakarinį šlaitą, kuris į Neries pusę. Iš Bernardinų sodo pusės gal tiktų ir poliai, bet tam reikalingi geologiniai tyrimai, kurie ir duos tam tikras charakteristikas, reikiamas konstruktorių sprendimams.
– Dabartinė gaisro gesinimo koncepcija skirta sulaukti pavasario. Tai kita vasara bus esminių darbų vasara?
R. Augustinavičius: Taip, bet situacija toliau bus sprendžiama visus metus ir 2019 metais. Darbų grafikas yra labai paprastas. 2018 m. liepą–rugpjūtį mes pilnai sutvarkome šiaurės vakarinį šlaitą, tada toliau projektuojame, atliekame tyrimus, taikome neatidėliotinus darbus, kurių reikia peržiemojimui, ir tada persikeliame nuo pat pietvakarinio iki pat rytinio šlaitų su visais darbais.
– Dar yra tunelių sistema po kalnu, yra 1000 kv. metrų sandėliai, saugyklos iškastos Antrojo pasaulinio karo metais. Visa tai taip pat reikia apžiūrėti, įleisti mokslininkus ir t.t.
R. Augustinavičius: Jei bus rastas tunelio įėjimas ir jei bus įmanoma vizualiai apžiūrėti, tai taip, tikrai mes neprieštarausime, kad tai būtų įvertinta. Tai kaip patekimas į žmogaus širdį iš vidaus. Jei tik bus rastas įėjimas. Būna tos, kaip mes vadiname, legendinės dalys – tuneliai, vibracija ir visa kita. Buvo atlikti tyrimai ir, iš esmės, jokio kažkokio didesnio neigiamo poveikio neturėjo. Pagrindinis dalykas – skylė kalno aikštelėje. Tai išsprendus, galima maksimaliai minimalizuoti nuošliaužų skaičių. Jei to nebūtume padarę liepą, tai greičiausiai visos šitos nuošliaužos būtų kaip užuolaida susijungusios į vieną.
– Kiek ketinate išleisti pinigų viso kalno sutvarkymui?
R. Augustinavičius: 3 mln. eurų buvo skirti šiaurės vakariniam šlaitui, 6 mln. eurų numatomi pietrytiniam šlaitui ir pietiniam sektoriui. Tiek premjeras, tiek kiti politikai, dalyvaujantys biudžeto formavime, yra pasakę, kad pinigų bus tiek, kiek reikia, kad tik mūsų nacionalinis simbolis būtų sutvarkytas.
– Ar dabar yra realių rizikų patiems pastatams? Kiek žinau, Gedimino bokštas stabilus, bet su Kunigaikščių rezidencija yra problemų.
R. Augustinavičius: Taip, bet tos problemos yra senos, jos nei pagreitėjo, nei sulėtėjo. Optimizuojant kaštus, jei jau prieiname tvarkyti į vidų, tai būtų gėda nesutvarkyti ir pačių rūmų. Dėl rizikos šiandien duomenų neturime. Tačiau neįrengus stogo ir neišsausinus šonų yra didelė rizika, kad tos nuošliaužos lips į viršų ir tada jau grėsmė kils gal ne patiems istoriniams pastatams, bet istorinės sienos fragmentams.
– Tie įtrūkimai yra palei visą sieną.
R. Augustinavičius: Taip, tik reikia patikslinti, kad ta nuogrinda yra 1988-1995 m., ji nėra istorinė. Tai inžinerinė priemonė, kuri buvo taikoma vandens suvaldymui, bet matome, kad ji iš esmės tam netarnauja ir reikia ieškoti kitų sprendinių.
