Gedimino kalno tragedija: kas ir kodėl iškirto medžius?

Įvairių mokslo sričių ekspertai nesutaria, kas kaltas dėl susidariusios padėties, kai didesniam lietui nulijus žemyn slenka dalis kalno paviršinio grunto, kuris jau griūva net per apsauginę sieną.

Tačiau nuošliaužos kalną vargina ne tik pastaraisiais metais. Dar 2004 metų kovą, kai kalnas buvo gausiai apaugęs medžiais, po stiprių liūčių įvyko pirmoji nuošliauža. Ji užfiksuota rytiniame Gedimino kalno šlaite, virš kelio į aukštutinę pilį. Tą kartą pasunkėjusio grunto masyvo neatlaikė slūgstantis smėlis ir priesmėlis.

Po ketverių metų, 2008-ųjų kovo mėnesį, toje pačioje vietoje grunto deformacija atsinaujino. Tada Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos specialistai teigė, kad nežymūs pokyčiai žemės paviršiuje būsimos nuošliaužos vietoje buvo pastebėti ir anksčiau.

„Pilies sienose matomi aktyvūs plyšiai gali būti susiję su šlaitų deformacijomis. Artimiausioje ateityje gali tekti rūpintis keliamomis grėsmėmis šlaituose pavasario polaidžio ir gausesnio lietaus metu“, – perspėjo Lietuvos geologijos tarnybos specialistas Jonas Satkūnas.

Tąsyk vilniečiams ir miesto svečiams dėl kilusio didesnės nuošliaužos pavojaus akmenimis grįstas takas į aukštutinę pilį buvo uždarytas. Lankytojai pasiekti kalno viršūnę gali tik specialiu keltuvu.

Kaip teigiama geologijos specialistų J.Satkūno, R.B.Mikšio, V.Mikulėno ir V.Minkevičiaus 2008 metais parengtame moksliniame straipsnyje „Geodinaminiai procesai Vilniaus pilių teritorijoje, šlaitų deformacijos“, natūrali šlaitų būsena dažnai pažeidžiama dėl žmogaus ūkinės veiklos, vykdant statybas kalno šlaituose ar jų prieigose.

Mokslininkai savo tyrimų išvadose teigė, kad būtina atkreipti dėmesį į pavojingiausius šlaitus ir pagerinti lietaus kanalizavimo sistemą ir augalijos dangą, mat seni medžiai gali neigiamai veikti šlaitų pastovumą.

Vėliau J.Satkūnas sakė, kad iškirsti medžius buvo būtina Gedimino kalnui sustiprinti. „Seni ir dideli medžiai Gedimino kalno šlaituose judino ir ardė šlaitus. Medžiai buvo seni ir sunkūs, jų šaknų sistemos nestiprios. Šlaitai tapdavo ypač nestabilūs pavasario ar ankstyvos žiemos atlydžio metu. Todėl pašalinti medžius nuo Gedimino kalno šlaitų buvo būtinas darbas“, – aiškino inžinierius geologas-hidrogeologas dr. J.Satkūnas.

Apie senų medžių daromą neigiamą poveikį kalnui yra sakęs ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros prof. Kastytis Dundulis: „Kol medis jaunas, padeda kalnui, tačiau kai užauga, pasensta, savotiškai griauna kalną – linguodamas nuo vėjo ardo šlaitą.“ 

Kalnas liko plikas

2011-ųjų pabaigoje imta sparčiai retinti ant šlaito augančius medžius. Dauguma kertamų medžių buvo nusenę, jų kamienai – tuščiaviduriai. Buvo pašalinta daugiau nei 200 medžių. Ant kalno stūksoti liko kiek daugiau nei 80 lapuočių. Gedimino kalno tvarkybos investicinį projektą finansavo Kultūros ministerija, kalno šlaito tvarkymo darbus organizavo VĮ „Lietuvos paminklai“.

2013 metų pradžioje ant kalno siūbavo jau vos keli medžiai. Tuo metu daugelis vilniečių aikčiojo ir apgailestavo, kad kalnas, o kartu ir miestas, praras savo žavesį. Juk daugelį dešimtmečių visi buvo įpratę, kad vasarą Gedimino kalnas žaliuoja. Tų pačių metų balandį ant kalno neliko nė vieno medžio.

Nacionalinio muziejaus, kuris atsakingas už kalno priežiūrą, vadovė Birutė Kulnytė tąsyk teigė, kad senus medžius išpjauti reikėjo, nes jie buvo viduje išpuvę, o šaknys į išorę buvo išsišovusios daugiau nei po dvidešimt centimetrų.

„Kai specialia įranga buvo ištirti dar prieš karą kalne išvedžioti nuotekų vamzdžiai, paaiškėjo, kad juos jau seniai suardė medžių šaknys, todėl kalnas būdavo nuolat plaunamas ir lietaus, ir tirpstančio sniego“, – sakė B.Kulnytė.

Nukirtę medžius specialistai ėmėsi tvarkyti kalno šlaitą: buvo klojama geotekstilė, prilaikanti biriuosius sluoksnius, kalami nedideli poliai, pilamos žemės, dedama velėna ir tvirtinama mediniais kuoliukais.

Praėjus trejiems metams po to, kai buvo iškirsti visi medžiai, šiauriniame Gedimino kalno šlaite susiformavo milžiniška nuošliauža. 2016 metų vasario ir kovo mėnesiais viena po kitos susiformavo dar didesnės nuošliaužos palei keltuvą. Didžiulis kiekis dirvožemio slinko žemyn ir pasiekė apsauginę sieną. Geologijos ekspertai ir inžinieriai nusprendė šlaitus laikinai sutvirtinti kuolais.

Atėjus vasarai ir išdžiuvus šlaito dirvožemiui nuspręsta atsivėrusią nuošliaužą apdengti specialia armuota plėvele. Ši priemonė, anot Gedimino kalno avarijos grėsmės likvidavimo projektų valdymo konsultanto Andriaus Končiaus, turėjo laikinai apsaugoti kalną nuo dar didesnių griūčių.

„Gedimino kalno šlaite rengiama pažeisto ploto apsauga, kuri leis išvengti liūčių keliamos grėsmės. Atmosferos krituliai neįmirkys paviršinio grunto sluoksnio ir bus sumažinta didesnės nuošliaužos rizika“, – portalui lrytas.lt aiškino A. Končius.

Šiltąjį metų laiką didesnių pokyčių po plėvele nebuvo užfiksuota. Vis dėlto mažiau nei prieš mėnesį kalną sudrebino dar viena nuošliauža. Iš po apsauginės plėvelės žemyn pasileido paplauto grunto sluoksnis. Šį kartą jis jau virto ir per akmeninę apsauginę sieną.

Tačiau geodezijos specialistų dar viena kalno šlaito griūtis nenustebino – jie to netgi tikėjosi. Kaip portalui lrytas.lt sakė Lietuvos geodezijos tarnybos specialistas Vidas Mikutėnas, nežinia, kas būtų nutikę, jei šlaitas nebūtų buvęs uždengtas. „Po didžiųjų nuošliaužų dalis grunto liko kabėti „ant plauko“. Gruntas sudrėko ir ėmė slinkti žemyn“, – aiškino specialistas.

Paklaustas, kaip numatyta gelbėti kalną, V.Mikutėnas aiškino, kad jau pradėti vykdyti elektrinės tomografijos tyrimai.  

Specialisto A.Končiaus teigimu, giluminiai geologiniai kalno sluoksniai išlieka nepaliesti. „Pagrindinė žinia žmonėms, kad kalnas kol kas neturi didelių bėdų, bet jų gali atsirasti, jei niekas nebus daroma“, – sakė A.Končius. Anot jo, kapitalinis kalno remontas bus vykdomas per artimiausius dvejus–penkerius metus.

Jis pabrėžė, jog bus laukiama, kol pašals ir pradžius, nes tvarkyti šlaitą, kol drėgna, dėl nuošliaužų pavojaus yra rizikinga tiek patiems darbuotojams, tiek aplinkiniams, dėl to teritorija šiuo metu yra aptverta. Jei orai bus palankūs, bus šilta ir sausa, anot jo, darbai galbūt galėtų būti atliekami ir žiemą.

Tad avarinės būklės kalnui tvarkyti, kaip informavo Kultūros ministerija, šiemet skirta 300 tūkst. eurų, o kitąmet suplanuota skirti dar per 800 tūkst. eurų.

Kas kaltas dėl griūties?

Nors medžiai nuo kalno išnaikinti jau prieš trejus metus, specialistai vis dar nesutaria – reikėjo juos kirsti ar ne? Tai, jog buvo iškirsti visi medžiai, užkliuvo ir dirvožemio erozijos specialistui, Mykolo Romerio universiteto profesoriui portugalui Paulo Pereirai. Jo manymu, buvo kvaila, absurdiška iškirsti medžius Gedimino kalne. „Tie medžiai buvo neįkainojami. Jie saugojo Gedimino kalną nuo erozijos. Medžių šaknys tvirtai laikė dirvožemį“, – sakė dirvožemio erozijos specialistas 37 metų P.Pereira. Tokiai nuomonei pritaria ir daugelis Lietuvos piliečių, manančių kad pagrindinė šlaito griūties priežastis – iškirsti medžiai.

Tačiau Nacionalinio muziejaus direktorė B.Kulnytė teigia, kad kalbos, neva šlaito griūtis kilo dėl iškirstų medžių, yra iš piršto laužtos. Ji pasiūlė pasižiūrėti į tą šlaitą ir įsitikinti, kad šiaurinėje kalno pusėje medžių faktiškai nebuvo, o visi likę kelmai – kituose kalno šlaituose.

Anot jos, šis kalnas „judinamas“ nuo pat XX a. vidurio. „Vokiečiai tunelius kasė, vėliau kažkas statė betonines konstrukcijas, tų darbų nepabaigė. Buvo įrengtas keltuvas, tuomet statė Valdovų rūmus. Juk medžius kirto tada, kai kalnas jau buvo pradėjęs smukti. Tad šlaito slinkimas – neatsakingos žmogaus veiklos padarinys“, – tikino ji ir pridūrė, kad nuošliaužos jau formavosi dar medžiams stovint.

Dėl Gedimino kalno, kuris yra beveik 40 m aukščio, sudėtingos geologinės struktūros ir stačių šlaitų praeityje būta ir katastrofiškų grunto nuošliaužų.

Viena iš jų, istorinių šaltinių liudijimu, 1396 m. nuslinko nuo kalno vakarinio šlaito, sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus ir nusinešė net 15 žmonių gyvybę. Šiam šlaitui sutvirtinti XVI a. buvo įrengta atraminė siena.

1831 m., Lietuvai jau tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, kalva bei teritorija aplink jį buvo paversta karine tvirtove. Nulyginta viršūnė, iškasti rūsiai amunicijai laikyti, nugriautas viršutinis išlikusio bokšto aukštas, o jo vietoje suręstas medinis optinio telegrafo Sankt Peterburgas–Varšuva namelis. Vėliau jis buvo panaikintas.

Per Antrąjį pasaulinį karą istoriniame kalne vokiečiai iškasė tunelį – slėptuvę nuo priešo aviacijos antskrydžių. Įėjimas buvo įrengtas pietrytiniame kalno šlaite. Tunelio sienas ir lubas prilaikė medinės konstrukcijos, o nuo pagrindinio koridoriaus atsišakojo keletas atskirų patalpų.

Po karo sovietai tunelyje įrengė laikiną amunicijos sandėlį, po to jis buvo apleistas, o 1960 m. požeminė slėptuvė užversta žvyru. Įdomus faktas, kad 1955 m. ir taip apaugę kalno šlaitai dar buvo užsodinti klevais.

Pokariu pilis restauruota ir netrukus atverta lankytojams. 1995 m. Gedimino pilis vėl restauruota, patvarkyta teritorija aplink ją, sustiprintas ir pats kalnas. Prieš kelerius metus, norint apsaugoti milžiną nuo irimo ir atkurti pirminę jo išvaizdą, visiškai iškirsti ant jo augę medžiai.