„Ko čia tiek automobilių pristatyta, gal kažkas atsitiko?“ – klausė į Kintus važiuojanti pensininkų pora, nes nuorodą apie šį gamtos stebuklą rasti sunku. Nėra ir kur palikti automobilio, tad jį belieka pastatyti siaurame kelkraštyje.
Informacijos stendus įrengė, bet juose nėra nė žodžio, taką į pelkę nutiesė, bet jo pabaigoje numatyto apžvalgos bokštelio taip ir nepastatė. Nėra nė suolelių, šiukšliadėžių, tad nenuostabu, kad unikalioje pelkėje netrukus atsiras šiukšlių.
Iš Jurbarko atvykusi Ingrida rankoje nešėsi kėdutę. Kam? „Močiutė sunkiai vaikšto, tai nešuosi jai pasėdėti, nes takas ilgas“, – paaiškino moteris.
Kauniečių pora taip pat stebėjosi: „Gal aikštelę automobiliams ir sunku įrengti, bet tualetą tai galima buvo pastatyti. Panašu, kad labai skubėjo tą taką atnaujinti.“
Aukštumalos pažintinis takas, kurio ilgis į abi puses yra 1740 metrų, įkurtas Aukštumalės telmologiniame draustinyje. Takas vingiuoja buvusia kūlgrinda. Tai - skersai pelkės buvęs kelias, jungęs kelis pelkininkų kaimus, kurie neišliko. Juose tuo metu gyveno beveik 2 tūkst. gyventojų – pelkininkų, kurie augino bulves, kitas daržoves ir jas parduodavo Rytprūsiuose. Kiti dirbo durpyne.
Pelkėje aptiktos 78 vabzdžių, 6 varliagyvių ir 5 roplių rūšys. Paukščių pelkėje stebėta 88 rūšys, net 17 iš jų įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus. 1900 metais vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją „Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal“. Todėl Aukštumalos pelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu.
