Molėtų rajone šalia Kulionių piliakalnio, įsikūręs Etnokosmologijos muziejus priima visus kiaurą parą.
Dieną būna daug norinčiųjų stebėti saulę, o naktį – žvaigždes, nes net šaltą žiemos naktį netrūksta svečių.
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras net 8 metus su bendraminčiais ieškojo tinkamos kalvos šalyje, kur galėtų įrengti tokią įstaigą ir teleskopus visuomenei. Tai buvo daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus.
Kuo ypatingi prasidėję 2016-ieji? Į šį klausimą G.Kakaras atsakė filosofiškai:
„Kokia nors žvaigždė gal ir gali turėti tokią skaičių seką kaip 2016, nes plikomis akimis žmogus gali suskaičiuoti beveik 3 tūkstančius žvaigždžių. Tačiau tai nieko nereiškia.“
Žvaigždės registruojamos kataloguose, dalis jų turi egiptiečių, graikų pavadinimus, o kitos žymimos numeriais, prie kurių būna ir katalogo pavadinimas.
G.Kakaras priminė, kad naudojant vis galingesnį teleskopą įmanoma rasti žvaigždžių, kurios dar neturi nei pavadinimų, nei skaičių. Šiuo metu katalogizuota tik nedidelė mūsų galaktikos žvaigždžių dalis, esančių arčiau Saulės sistemos.
Nuolat stebi orų prognozes
Etnokosmologijos muziejų kasmet aplanko daugiau nei 30 tūkstančių žmonių. Jo ekspozicija vis dar laikina, nes buvo rekonstruoti tik pastatai, o ateityje turėtų būti įrengta vadinamoji kosminė lėkštė, galbūt atsirastų net tiesioginės transliacijos iš NASA – JAV valstybinės agentūros, atsakingos už nekarines kosmoso tyrimo programas.
Muziejaus darbas taip pat susijęs ir su orų prognozėmis. Nemažai pasitaiko atvejų, kai žmonės skambina telefonu net iš Klaipėdos ir teiraujasi, ar naktį bus giedras dangus.
Nė vienas muziejaus darbuotojas negali pasakyti tikslios prognozės, nors tikslinami net šešių valstybių pateikti duomenys. Būna, trys prognozės rodo, kad bus giedra, o kitos trys – bus apsiniaukę.
„Blogiausia situacija, kai 18 valandą pakeičiama prognozė ir paaiškėja, kad naktį bus apsiniaukęs dangus. Tokiu atveju reikia iš anksto įspėti lankytojus, kad tą naktį stebėjimų nebus“, – pasakojo muziejaus lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėjas Linas Šmigelskas.
Ši vieta ne veltui traukia žmones. Montavę naują teleskopą vokiečių specialistai aiškino, kad čia įrengtas teleskopas – vienas didžiausių Europoje, kuris prieinamas visuomenei.
Vokiečiai išvardino ne vieną šio muziejaus privalumą: tai – išskirtinė architektūra, unikali gamtoje ir tamsa, nes Lietuvos gyventojai dar nežino, kas yra šviesos tarša, kuri vyrauja didžiojoje Europos dalyje dėl naktinio miestų ir gyvenviečių apšvietimo, transporto skleidžiamos šviesos.
Žvaigždės primena gyvenimo trapumą
Kartais lankytojai juokiasi, kad kitų skaičių kaip milijonai ir milijardai, L.Šmigelskas ir nemini. Tačiau jis įsitikinęs, kad skaičiai būtini, kalbant apie žvaigždes.
Tai padeda suprasti, kiek jų yra daug. Jei žmogus bandytų giedrą naktį suskaičiuoti, kiek mato žvaigždžių, plika akimi jis matyti apie 2,5 tūkstančio žvaigždžių.
„Tai, ką mes matome danguje yra tik Paukščių takas, o mūsų galaktikoje gali būti nuo 100 iki 400 milijardų žvaigždžių“, – priminė pašnekovas.
Etnokosmologijos muziejus išskirtinis tuo, kad čia norima parodyti tai, kiek daug žmonės dar nežino, pavyzdžiui, pasakojama, kaip senovėje žmonės stengėsi pasaulį pamatuoti, kaip skaičiavo laiką. Čia apsilankęs žmogus į taip pat gali sužinoti, kiek jis svertų patekęs į Mėnulį, į Marsą.
Pasakojimai apie žvaigždes ir apie tai, kaip žmonės senovėje įsivaizdavo pasaulį, turi net psichoterapinį poveikį. Neretai žmonės praregi, kiek daug yra paslapčių ir nežinomų dalykų.
Iki šiol mokslininkams sunku apibrėžti, kas kūnui suteikia masę, nes materija apibrėžiama kaip tuštuma, tai padeda metafora.
L.Šmigelskas mėgsta tokį palyginimą: „Jei atomą įsivaizduojame kaip futbolo stadioną, tai jo branduolys būtų kaip adatos smeigtuko galvutė, įbesta stadiono centre.“
Yra daug stulbinančių dalykų, apie kuriuos panirę į kasdienybę žmonės net nesusimąsto.
Pavyzdžiui, anksčiau visiems buvo aišku, kad parą sudaro 24 valandos, o metai turi 365 dienas. Dabar mokslininkai pripažįsta, kad laikas gali tekėti lėčiau arba greičiau, nes tai priklauso nuo gravitacijos.
Žvaigždžių giminystė minima ir dainose
Liaudies dainos žodžiai apie tai, kad žvaigždės yra kaip sesutės, turi taip pat mokslinį pagrindimą.
Šiemet, sausio naktimis, galima pamatyti Didįjį Oriono ūką, kuriame žvaigždės dar tik gimsta. Dangaus skliaute galima įžiūrėti ir grupę jaunų žvaigždžių, kurių amžius keli ar keliolika milijonų metų, taip pat senų žvaigždžių, gimusių prieš 10-13 milijardų metų.
Vieną kitą galaktiką žmogus gali pamatyti ir savo akimis, pavyzdžiui, Andromedą. Joje yra apie 500 milijardų žvaigždžių. Esama nuomonių, kad mūsų Visatoje gali egzistuoti net 100 milijardų galaktikų.
„Daug kur įmanoma rasti tokį palyginimą – žvaigždžių danguje yra tiek, kiek Žemėje yra smėlio smiltelių, kitaip sakant, neįsivaizduojamai daug“, – priminė L.Šmigelskas.
Dėl tokios nežinomybės smalsiems žmonėms visada bus įdomu gyventi, nes visada bus tai, ko jie nežino.
Kodėl dangus būna gražus tik nuotraukose?
Užsukus į muziejų nebelieka mįslės, kodėl nufotografuotas dangus būna kur kas įspūdingesnis nei žiūrint pro teleskopą.
Čia pasakojama ir apie tai, kaip buvo kuriami teleskopai, kaip galima nufotografuoti vadinamą gilųjį dangų, kai vienoje nuotraukoje matosi daug galaktikų, nes 500 valandų teleskopas, turintis specialias CCD kameras, renka šviesą.
L.Šmigelskas priminė, kad astronomai dažnai pateikia tokį pavyzdį – šviesa nuolat keliauja, tai kaip kapsintis vanduo iš čiaupo. Pridėjęs akį prie teleskopo žmogus gali pamatyti vieną lašelį, o pastačius stiklinę gali daug privarvėti lašelių, todėl vaizdas bus kur kas ryškesnis.
Atsisiuntęs skaitmeninius vaizdus žmogus gali matyti ir tai, ko jis plika akimi nemato, pavyzdžiui, infraraudonuosius, gama ar rentgeno spindulius, mikrobangas.
Šiose nuotraukose atsiranda daugiau sąlyginių spalvų, vienos žvaigždės atrodo raudonesnės, o kitos – blyškesnės, nes žvaigždžių spalva (spektras) priklauso nuo jos amžiaus, temperatūros, sudėties.
Šviesa gimsta kur kas anksčiau
Pakilus į bokštą, kuriame įrengtas saulę stebėti teleskopas, edukologas Edgaras Zaronskis priminė, kaip anksčiau žmonės suvokė šviesos prigimtį.
Pavyzdžiui, XV amžiuje žmonės galvojo, kad šviesa srūva iš žmogaus akių. Tačiau šis teiginys nelabai galėjo paaiškinti, kur ta akių šviesa dingsta naktį, kai žmogus nieko nemato. Tik išmokus išskaidyti baltą šviesą, paaiškėjo, kad yra daug atspalvių.
„Kodėl daiktą vadiname raudonu? Iš tikrųjų jis nemėgsta raudonos spalvos, nes ją atspindi. Galbūt dėl šios priežasties mes jo neturėtume vadinti raudonu“, – aiškino Edgaras.
Net už 150 milijonų kilometrų gali būti nutolęs branduolys, iš kurio ateina matoma šviesa. Ji gali būti gimusi maždaug prieš 10-15 tūkstančių metų, o taip paskutinis ledynmetis, kuris buvo sukaustęs Lietuvą.
„Tai, ką matome – jau yra praeitis, nes šviesa užtrunka keliaudama iki Žemės. Netgi žiūrėdami pro teleskopą į saulę, mes ją matome tokią, kokia buvo daugiau nei prieš 8 minutes“, – priminė Edgaras.
Lietuvių pavardės – tarp kosmoso užkariautojų
Tik iš pirmo žvilgsnio Lietuva su kosmosu nelabai susijusi. 2011 metais muziejuje lankėsi kosmose buvęs JAV astronautas Karolis Josephas Bobko. Jo močiutė – iš Kėdainių rajono.
2012 metais buvo čia ir lietuvių kilmės rusų inžinierius Aleksandras Jelisejevas, kuris yra pirmas pasaulyje civilis, pakilęs į kosmosą, nes iki tol į kosmosą skrisdavo vien kariškiai.
A.Jelisejevas kūrė erdvėlaivių rankinio valdymo sistemas. Jis slapta prisijungė prie kosmonautų grupės, kurie vykdė gydytojų skirtus testus ruošiantis skrydžiui į kosmosą. Kai A.Jelisejevą nučiupo, jis gavo barti. Vėliau nusprendus statyti kosminę stotį, jis buvo įtrauktas į įgulos sudėtį. Jis buvo liudininkas, kai pirmą kartą susijungė du erdvėlaiviai.
Nedaug kas žino, kad iki 1950-ųjų A.Jelisejevo pavardė buvo Kuraitis. Jo šeimos istorija siejama su Lietuva. Po Pirmojo pasaulinio karo jo seneliai Kuraičiai pasitraukė į Smolensko sritį, kur gimė sūnus Stanislovas Kuraitis.
Vėliau jis vedė vietinę merginą pavarde Jelisejeva. Jie susilaukė sūnaus Aleksejaus. Kai 1950 metais S.Kuraitį suėmė iš ištrėmė, sūnaus Aleksejaus pavardę jo motina pakeitė į savo, taip jis tapo Jelisejevu.
Prie kosmoso užkariavimo yra prisidėję ir kiti lietuviai, pavyzdžiui, Marijampolėje gimęs vienintelis lietuvis-astronautas lakūnas bandytojas Rimantas Stankevičius, tragiškai žuvęs.
Dar daugiau lietuvių dalyvavo buvusios Sovietų Sąjungos kosminėse programose, nes buvo kuriamos ir bandomos naujos medžiagos, pavyzdžiui, erdvėlaivio „Buran“ šilumos izoliacinės plokštumos buvo kuriamos tuometiniame Kauno tekstilės institute.
Apie 30 lietuvių kilmės amerikiečių yra dirbę įvairiuose JAV projektuose, susijusiuose su kosmosu.
Kai amerikiečiai skrisdavo į Mėnulį, grįžtant į Žemę kapsulė su astronautais nusileisdavo į vandenyną. Šiai komandai, kuri surasdavo ir iškeldavo juos iš vandenyno, vadovavo lietuvis Edvardas Bakutis. Tarp inžinierių, kūrusių skafandrus ir pirštines dirbo inžinierius Jonas Balinskas.
Mėnulyje paliktiems prietaisams elektrą tiekė generatoriai, kuriuos reikėjo suvirinti specialiuoju būdu. Tą būdą sugalvojo suvirinimo sistemų genijumi vadinamas JAV lietuvis inžinierius Gasparas Kazlauskas.
