Per pastaruosius kelerius metus „Lietuvos ryto“ žurnalistų kalbinti užsieniečiai, ypač atvykę iš šiltųjų kraštų, pripažįsta, kad, į Lietuvą atėjus šaltajam metų laikui, dažnai jie iš naujo priversti mokytis gyventi.
Ir tiktai retą žavi pasivaikščiojimas po miestą apledėjusiais šaligatviais ar kiaurai košiant šiaurės vėjams.
Ar pabėgėliai iš šiltosios Sirijos sutiktų gyventi tokiomis sąlygomis?
Krintantis sniegas – tik graži akimirka
2014-ųjų rugpjūtį į Vilnių mokytis atvykusi aštuoniolikametė iš Meksikos Aline Hernandez-Perez tikėjosi, kad čia bus šalta, tačiau išlipus iš lėktuvo tvokstelėjo karštis.
Kai nuvyko į vilniečių šeimą, kurioje turėjo gyventi, ją pasitiko šortais ir palaidine su petnešėlėmis vilkinti mergina. O štai atvykėlė buvo labai šiltai apsirengusi. Viskas pasikeitė atėjus rudeniui ir žiemai.
„Buvo labai daug dienų, kai dėl lietaus ir vėjo nesinorėjo eiti iš namų. Tada sėdėdavau ir galvodavau apie toli esančius savo namus. Iš pradžių buvau tiesiog susižavėjusi sniegu. Tai buvo dieviška. Jį buvau mačiusi tik vaikystėje, kai lankėmės Vokietijoje, bet niekada nebuvau regėjusi, kaip iš dangaus krinta snaigės.
Tačiau greitai supratau, kad tai – tik graži akimirka. Laukė ilga žiema. Kartais atrodė, kad jos neištversiu. Negalėjau net įsivaizduoti, kad būna toks šaltis, ir apsivilkdavau viską, ką turiu“, – pasakojo mergina.
2015-ųjų pavasarį išvažiuodama atgal į Meksiką ji sakė nenorinti dar kada nors patirti ko nors panašaus, bet tai buvo gera patirtis.
Šalčiui iš anksto pasiruošti neįmanoma
Nuo 2007-ųjų pradžios Vilniuje gyvenanti etiopė 30-metė Eskedar Tilahun – tikroji pabėgėlė.
Ji Etiopijoje studijavo buhalterinę apskaitą, buvo bebaigianti universitetą, kai dėl neramumų šalyje, žmonių gyvybę nusinešusių demonstracijų nutarė bėgti.
„Mums sakė, kad Lietuvoje bus šalta. Bet kol nebuvau to patyrusi, negalėjau suprasti, ką reiškia Lietuvos šaltis.
Nusipirkome striukes ir ilgus batus. Mūsų striukės buvo plonos, o batai be jokios šiltinamosios medžiagos, lygiu slidžiu padu. Su manimi buvo ir kiek daugiau nei vienų metų dukrelė Hana. Ji irgi buvo aprengta šiltai tik mano supratimu.
Su dukra Vilniaus oro uoste iš lėktuvo išlipome 2007 metų sausio 31 dieną.
Tuo metu Lietuvoje buvo šilta žiema (vidutinė sausio mėnesio temperatūra buvo 0,6 laipsnio šilumos), tačiau manęs tai neguodė. Vos išlipusi iš lėktuvo pajutau šaltį ir vėją, atrodė, kad esu nuoga, be drabužių.
Žiūriu į Haną – nepakankamai aprengta, nusivilkau švarkelį ir apvilkau. Jaučiausi juokingai – atrodė, kad žemė juda, buvo pilna sniego, slidu, maniau, tuoj pargriūsiu. Tokiems dalykams negali pasiruošti, nes nežinai, kad taip gali būti.
Iš pradžių buvo labai liūdna ir sunku. Kuriam laikui užpuolė depresija.“
Lietuviška žiema geriausia grožėtis nuotraukose
2012-ųjų vasario pradžioje Vilniuje spaudė apie 20 laipsnių šaltis. Tuo metu Vilniuje studijavusi dvidešimtmetė studentė Daniela Cox iš Australijos paskambino tėvams į namus, kad pasidalytų įspūdžiais apie neįtikėtinus šalčius Lietuvoje.
„Tėvai, manęs išklausę, nutarė paguosti, kad Australijoje irgi gerokai atšalo – oro temperatūra tesiekia 25 laipsnius šilumos“, – juokėsi mergina.
Užėjus šalčiams ji suprato, kad šilčiausi drabužiai, susidėti vykstant į Lietuvą, čia visiškai netinka. Pirmieji jos pirkiniai Vilniuje buvo šiltas megztinis, striukė ir dirbtinio kailio kepurė.
„Vilnius – tikrai gražus, bet labai šalta“, – pasakojo Rytų Europoje pirmą kartą viešėjusi D.Cox. Be to, vaikščioti nepatogu ir dėl apledėjusių šaligatvių.
Mergina pripažįsta, jog ateityje, jeigu vėl tektų vykti į Vilnių, ji darytų viską, kad tik nereikėtų čia būti žiemą, į kurią labai gražu žiūrėti nuotraukose, kai sėdi Australijos paplūdimyje.
Pasijuto tarsi kūdikis
32 metų egiptietis Gamalis Metris 2013-aisiais pasakojo, kad kai šaligatvius aptraukė ledas ir nuklojo sniegas, atrodė, jog jis visai nebemoka vaikščioti.
„Jaučiausi kaip mažas vaikas, kuriam reikia į ką nors įsikibti. Visas mano kūnas buvo nusėtas kraujosruvų“, – pasakojo viename sostinės restorane triūsiantis užsienietis. Jis stebėdavosi, kaip vilniečiai per ledą sugeba netgi bėgti.
Tačiau iš amžinos vasaros atvykusio G.Metrio šaltis per daug neišgąsdino.
„Visada norisi išbandyti tai, ko nesu patyręs. Jūs žiemą kažkodėl važiuojate į Egiptą, o man buvo smalsu pamatyti sniegą“, – pasakojo užsienietis.
Jam labiau šalta ne tada, kai smarkiai nukrinta oro temperatūra, o tuomet, kai drėgna ir pučia stiprus vėjas: „Tada lendu po antklode ir niekur neinu. O kai vieną dieną spaudžia šaltis, o kitą jau lyja, tai mane varo iš proto.“
Mėtytis gniūžtėmis nepatiko
Vilniuje pirmą kartą sniegą 2011-ųjų žiemą pamatė ir čia atvykęs 20-metis brazilas Joao Brunas Hildebrandas. Jis sostinės mokyklų moksleiviams pasakodavo apie savo šalį.
Žiemos peizažais besižavintį užsienietį moksleiviai išviliojo į kiemą pasimėtyti sniegu.
„Jiems buvo labai linksma, bet man toks karas visai nepatiko. Daugiau nežaisiu, – žiemos pramogomis nesusižavėjo brazilas. – Atrodo, buvau pasiruošęs dideliems šalčiams, bet tikrai nesitikėjau, kad bus taip šalta.“
Atvykėliui iš Meksikos būdavo šalta ir namie
Ne vienus metus Vilniuje gyvenantis ir savo restoraną anksčiau turėjęs 42 metų meksikietis Jose Caniosas de Leonas Padilla prie šalčio jau įpratęs.
„Man reikia tik kelių šiltų megztinių ir šaltį Vilniuje galima iškęsti“, – teigė meksikietis.
Aukščiausioje Meksikos vietoje įsikūrusiame mieste gyvenęs J.C.L.Padilla pasakojo, kad Vilniuje jam nebūna taip šalta kaip tuomet, kai Meksikoje oro temperatūra nukrisdavo bent vienu laipsniu žemiau nulio.
Jų namuose nebūdavo nei centrinio šildymo, nei kondicionierių. „Namie užsikurdavome krosnį ir užsiklodavome penkiomis antklodėmis“, – sakė meksikietis.
