Fone čia girdėti tik vėjo šnabždesys, paukščių čiulbėjimas ir vandens čiurlenimas. „Apsižvalgykite aplinkui, mes turime tik kalnus ir ledynus, esame toli nuo kasdienybės. Tai iššūkis, bet kartu ir mūsų palaima“, – patikino P.Semadeni.
Sunkiai pasiekiami viešbučiai ir nameliai – šveicarų ypatybė, daugelis jų išlikę kaip Alpių istorijos paminklai. Jungfrau regione, snieguotose Berno Alpėse, stūkso trobelės, į kurias galima patekti tik slidinėjimo ar lynų keltuvu bei specialiu traukiniu. Tai lyg meditacijos vietos, kur keliautojai klajoja, o mintys sulėtėja.
Nuo Apencelio iki Zermatto yra visa eilė įspūdingų trobelių, pasislėpusių kalnuose. Didysis Šventojo Bernardo hospisas Valėje yra puikus pavyzdys, parodantis, kad žiemą reikia nuolat stumdyti sniegą arba važiuoti aukštuminiu privažiavimo keliu, kuris eismui atsiveria tik atėjus atodrėkiui.
Tačiau „Alp Grüm“, stūksantis ant aštrios keteros pietinėje Bernino perėjos pusėje, 2 091 m aukštyje, yra kraštutinumas. Jis yra lygiai tarp dviejų kalbų: iškart šiaurėje kalbama retoromanų kalba, o žemiau esančiame slėnyje – itališkai.
Vienintelis būdas ten patekti ištisus metus – kelias valandas žygiuoti pėsčiomis (žiemą to daryti nerekomenduojama) arba važiuoti Retijos geležinkeliu, kuris kyla aukštai tarp mažų Pontresinos ir Poschiavo miestelių netoli Italijos sienos.
Be to, viešbučio identitetas visiškai kildinamas iš geležinkelio bendrovės istorijos, todėl jis veikia kaip traukinių stotis, peronas ir laukiamasis. Tačiau nuo 20:00 iki 8:00 traukiniai palieka bėgius ir viešbutis atsiskiria nuo likusios Šveicarijos dalies ir lieka 12-ai valandų egzistuoti savo paties sukurtame burbule.
„Alp Grüm“ istorija prasidėjo 1906 m., kai Bernina-Bahngesellschaft, vizionieriška geležinkelių bendrovė, pristatė ambicingą elektrifikuoto traukinio, sujungsiančio Šveicariją su Italija kalnų ir ledynų virtinėmis, planą. Ši idėja buvo tokia nepaprasta dėl to, kad tai būtų aukščiausia Alpių geležinkelio pervaža, atverianti vietovę turistams ir sutrumpinanti prekybininkų kelionės laiką: tuo metu pavojingą kelionę tarp Samedano ir Tirano arklių pasiuntiniai įveikdavo per devynias valandas.
Žiemą dėl lavinų pavojaus ir galimybės užstrigti dėl gausaus snygio ši kova dar labiau paaštrėdavo.
Saulėtą 1910 m. liepos dieną buvo atidaryta Bernina linija ir „Alp Grüm“ pradėjo savo gyvenimą – ne kaip akmenimis grįstas 10 kambarių viešbutis ir laukiamasis, kaip šiandien, bet kaip medinis namelis, iš kurio stoties viršininkas kiekvieną rytą galėdavo apžiūrėti geležinkelio liniją. 1943 m. Berno linijos valdymą perėmė Retijos geležinkelis, o idėja, kaip ją apibūdina bendrovės atstovė Camille Härdi, buvo tiesiog „poilsio stotelė“ – šiandien tuo sunku patikėti.
Šiais laikais Bernina linija uždaroma retai, o gal ir niekada, todėl „Alp Grüm“ nebėra ta mistinė ir nepasiekiama vietovė, kokia buvo anksčiau. „Žiema bėgant metams pasikeitė dėl ledynų slinkimo ir visuotinio atšilimo. Nepaisant to, vis dar pasitaiko, kad sniego būna daug.
Yra lokomotyvas, vadinamas „Sniego pūstuvu“, kuris užtikrina, kad traukinys važiuotų net ir po gausaus snygio“, – kalbėjo C.Hardi.
Įsivaizduokite, kokį jaudulį šiandien patiria traukinių stebėtojai: į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje Bernina linijoje yra vienintelis pasaulyje savaeigis garais varomas sniegą valantis lokomotyvas.
Pasak 18 metų „Alp Grüm“ gyvenančio P.Semadeni, sunkiausias dalykas čia yra tas, kad nenuspėjama kiekviena diena. „Šį rytą viena iš mano padavėjų išėjo iš darbo. Ji įšoko į traukinį ir išvažiavo bet kur, tik ne čia. Supraskite, tai ne tik darbas. Tai – gyvenimo būdas“, – atsiduso P.Semadeni.
Problemų kyla ir dėl linijos tiekimo grandinės. Viskas, kas patiekiama restorane 10 mėnesių per metus (viešbutis uždaromas lapkritį ir vieną mėnesį po Velykų), atkeliauja traukiniu, o net ir kerintys vaizdai ne visada kompensuoja tai, kad viskas atkeliauja ne laiku.
Šiuose kalnuose taip pat tyko daug pavojų – lavinos, nuošliaužos, tarpekliai, perkūnijos ir uolų griūtys. Akivaizdu, kad itališko kumpio trūkumas yra vienas iš lengviau įveikiamų sunkumų.
„Žinoma, bet niekur kitur jo gauti negaliu. O jei pamirštu užsisakyti duonos, jos irgi neturime. Kai kuriomis žiemos dienomis tai nieko baisaus, nes neturime svečių. Bet kai šviečia saulė, gali ateiti 60 ar daugiau lankytojų“, – šyptelėjo P.Semadeni.
Dar vienas P.Semadeni pastebėjimas – turbūt labiausiai erzinantis iš visų – tai dienos, kai linija būna uždaryta, o tokių dienų jam teko patirti ne vieną. Laimei, šiais metais geležinkelio eismas buvo nutrauktas tik kartą.
Parengta pagal BBC inf.
