Tačiau šioje saloje, kurioje gyvena apie 400 žmonių, paplūdimiai tušti. Vieninteliai garsai, sklindantys keliaujant po atogrąžų miškus ir kalnus, sklinda iš laukinės gamtos.
„Būtent tai, ko čia nėra, suteikia tokią patirtį – todėl ji tokia unikali. Yra didelė vertybė turėti kažkur pasaulyje vietą, kuri veikia atvirkščiai nei visos kitos turistinės vietovės“, – sakė Lisa Makiiti, šeštos kartos salos gyventoja, vadovaujanti čia įsikūrusiai apgyvendinimo įstaigai „Bowker Beach House“.
Tokio nepaliesto kraštovaizdžio paslaptis – taktika, kuri naudojama nedaugelyje kitų vietų: ribojamas turistų, kurie apskritai gali čia apsilankyti, skaičius.
Daugiau nei 40 metų Lordo Hau saloje vienu metu leidžiama būti tik 400 turistų. Taip buvo siekiama apsaugoti daugybę unikalių saloje gyvenančių endeminių rūšių, kurios 1982 m. padėjo salai pelnyti UNESCO pasaulio paveldo vietovės pripažinimą.
Nors šis skaičius buvo pasirinktas atsitiktinai, tačiau griežtas taisyklės laikymasis sumažino poveikį aplinkai ir sukūrė „vieno lankytojo ir vietinio gyventojo santykį“, sakė Darcelle Matassoni, dirbanti salos valdyboje.
Nenuostabu, kad tai reiškia, jog ten patekti sunku. L.Makiiti sako, kad „Bowker“ turi užsakymų iki pat 2026 m. Lėktuvo bilietai iš salos atgal į, atrodytų, netoliese esantį Sidnėjų, gali kainuoti iki 666 JAV dolerių, o vasaros sezono įkarštyje nakvynė dviems asmenims gali kainuoti nuo 200 iki daugiau kaip 3 000 JAV dolerių už naktį.
Ši politika rodo „vieningą norą užtikrinti, kad gamta liktų viršuje“, – sakė Deanas Hiscoxas, kuris vadovauja „Lord Howe Environmental Tours“.
Daugiau kaip 85 proc. salos vis dar dengia vietiniai miškai, o apie 70 proc. salos yra nuolatinis parko draustinis, t. y. draudžiama bet kokia plėtra. Gyvenvietės užima 15 proc. Netgi vietos bendruomenė yra faktiškai apribota dėl gyvenamųjų namų taisyklių. Daugelis gyventojų yra palikuonys pirmųjų kolonistų, atvykusių XIX a.
„Tos šeimos, kurios čia gyvena jau penkios, šešios, septynios kartos, visada suvokė, koks ypatingas čia jų gyvenimo būdas, – sakė gamtininkas ir fotografas Ianas Huttonas, saloje gyvenantis nuo 1980 m., – Yra toks stiprus kartų jausmas saugoti savo salą.“
Gamta kaip niekur kitur pasaulyje
Gyvenimas Lordo Hou saloje yra „tarsi gyvenimas Davido Attenborough dokumentiniame filme“, – savo interneto svetainėje teigė I.Huttonas, kuris taip pat yra Lordo Hau salos muziejaus kuratorius.
Nors salos ilgis – vos 11 kilometrų, joje gausu niekur kitur nerandamų augalų ir gyvūnų. Atogrąžų miškuose gausu vijoklinių augalų, orchidėjų ir paukščių. Gowerio kalno viršūnėje – viename populiariausių pėsčiųjų takų Lordo Hau saloje – yra retas, nykstantis rūko miškas. Garsiausias salos endemitas – Kentia palmės sėklos, populiariausios pasaulyje palmės, auginamos patalpose.
Pakrantėje žmonės gali pasivaikščioti prie lizdus kraunančių petrelinių šeimos paukščių, kurie nei neturi lietuviško vertimo – Providence Petrel. Paukščiai atskrenda pašaukti ir yra tokie draugiški žmonėms, kad žmogus gali juos paimti į rankas.
Didžiąją dalį žavesio sudaro gamtos artumas. Paplūdimiai yra vos už kelių minučių kelio pėsčiomis arba dviračiu nuo svečių namų.
„Laivu plaukiate tik penkias ar dešimt minučių ir jau esate prie pagrindinės rifų linijos. Jei pabandytumėte tai padaryti Didžiajame barjeriniame rife, laivu plauktumėte tris ar keturias valandas ir vis tiek nepamatytumėte tiek daug, kiek galite pamatyti čia“, – sakė D.Hiscoxas.
Prie pat salos esančiame piečiausiame pasaulyje barjeriniame rife gyvena apie 500 rūšių žuvų, jūrų žvaigždžių, ežių ir krabų.
Visiems turistams – griežta patikra
Čia taip pat taikomos griežtos biologinio saugumo procedūros, kad būtų apsisaugota nuo invazinių rūšių.
Visi įvežami produktai ir lankytojai yra tikrinami, taip pat ir su šunimis. Pasivaikščiojimo takų pradžioje įrengtos stotelės, kuriose keliautojai turi nusišveisti batus, kad sustabdytų grybelio plitimą. Pasak I.Huttono, tai intensyvus gamtosaugos lygis, kuris pribloškia žmones vos išlipus iš lėktuvo.
„Šunys šnipai tikrina jų krepšius ir lankytojai sužino, kad šunys ieško ne marihuanos, o žiurkių ir varlių“, – sakė I.Huttonas.
Saloje vykdomas įvežtų plėšriųjų laukinių kiaulių, ožkų ir kačių naikinimas, o nuo 1982 m. uždrausta įvežti naujas namines kates. Taip pat buvo pašalinti gyvūnai, kurie buvo įvežti kovai su invazinėmis rūšimis.
Vienintelis nesutarimų pastaruoju metu sukėlęs klausimas – 2019 m. sėkmingai įgyvendinta vyriausybės iniciatyva išnaikinti žiurkes ir peles, kurios naikino vietines rūšis. Iniciatyva sulaukė didelio palaikymo, tačiau cheminio rodenticido naudojimas ir reguliarūs nekilnojamojo turto patikrinimai kai kuriuos papiktino.
Išnaikinus graužikus, dabar klesti daugelis vietinių rūšių. Pasak I.Huttono, vienos paukščių rūšies populiacija, kuri yra viena rečiausių pasaulyje ir kuriai grėsė išnykimas, po žiurkių eliminavimo išaugo dešimtimis.
Nepaisant vyriausybės ir piliečių pastangų apsaugoti salą, klimato kaita kelia grėsmę daugeliui būdingų salos bruožų. Dėl klimato kaitos ir natūralaus El Ninjo reiškinio ilgą laiką fiksuojamos rekordinės oro ir vandenyno temperatūros, dėl kurios kilo keli didžiuliai koralų blukimo ir rūko miškų nykimo atvejai.
Parengta pagal CNN.
