Neris – antroji pagal dydį Lietuvos upė – tai Neries regioninio parko ašis ir akcentas, parko teritorijoje išraitanti didžiausias ir gražiausias savo kilpas per visą savo bendrą 510 km ilgį. Upė savo tėkmėje ne kartą keičia savo išvaizdą (slėnio ir vagos plotį, krantų statumą, sraunumą), o atkarpoje tarp Vilniaus ir Kernavės jos slėnis yra itin išraiškingas ir nevienalytis – tai jis siauras, stačiais, miškingais ir labai aukštais šlaitais, tai platus, lyg laipteliais palaipsniui aukštyn kylančiomis terasomis.
Šį didžiųjų Neries kilpų kraštovaizdį papildo Neries slėnį išraižę sovietinės melioracijos nesugadinti mažieji Neries intakai, sukuriantys vaizdingą kalvų, nuokalnių ir raguvų peizažą. Stačiašlaičiai, miškais apsigaubę Dūkštos, Saidės, Bražuolės ir kitų upelių išgraužti slėniai bei jų vaizdingos santakos su Nerimi dar labiau išryškina vietovės reljefą.
„Ši upės slėnio kraštovaizdžio įvairovė ir yra išskirtinė Neries regioninio parko vertybė – čia saugoma geomorfologiniu požiūriu vertingiausia Neries slėnio atkarpa ir vaizdingiausias jos kraštovaizdis. Tuo pačiu Neries regioninio parko kraštovaizdžio struktūra yra viena raiškiausių tarp Lietuvos valstybinių parkų, kadangi turi ryškią kraštovaizdį formuojančią dominantę.
Vertingiausi Neries regioninio parko hidrografinės-morfologinės struktūros elementai (išskirtiniai Neries upės slėnio ruožai, kilpos, salos, rėvos, Neries ir mažųjų intakų vaizdingos santakos) kartu su kultūrinio kraštovaizdžio elementais saugomi penkiuose regioninio parko kraštovaizdžio, dviejuose hidrografiniuose ir viename etnokultūriniame draustinyje“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos vyr. specialistė dr. Simona Balčaitė.
Neris šioje savo atkarpoje vingius formuoja ne šiaip sau – būtent čia ji turėjo itin smarkiai pasidarbuoti, kol prasiveržė pro paskutiniojo ledyno sustumtas Baltijos aukštumas, skirtingais laikotarpiais tai pagilindama, tai paplatindama savo slėnį.
Čia Neries vidurupis, ieškodamas kelio, vietomis stačiašlaičiu, giliu (net iki 60 – 80 m gylio) ir siauru (mažiausias plotis – 0,5 km), o vietomis plačiu (3–5 km pločio) slėniu padalija Baltijos aukštumas į dvi dalis, atskirdamas Aukštaičių ir Dzūkų aukštumas, Trakų ir Sudervės kalvynus.
Neries upės slėnis ruože tarp santakos su Voke ir santakos su Šventąja (taigi ir Neries regioninio parko teritorijoje) yra palyginti jaunas.
Paskutiniajam (Nemuno ledynmečio) ledynui pradėjus tirpti ir trauktis šiaurės vakarų link, išilgai jo pakraščio susiformavo galinga prieledyninė upė, išplovusi platų slėnį, kuriuo iki šiol teka dabartinė Neris tarp santakų su Žeimena ir Voke, taip pat ir pati Vokė su Žeimena, dalis Merkio ir Nemuno.
O dabartiniame Neries regioniniame parke esančios Neries atkarpos tuo metu dar nebuvo, kadangi šioje vietoje vis dar plytėjo ledynas. Jam palaipsniui toliau aižėjant ir tirpstant, plyšiais pradėjo tekėti ledo tirpsmo vandenys, kol galiausiai susiformavo dabartinė Neries regioninio parko pažiba, kuri tuo metu vietomis priminė tikrą kalnų upę, prasilaužusią tarp stačių skardžių ir besiveržiančią per akmenų rėvas.
Tirpstančio ledyno vandens srautas buvo kur kas galingesnis, negu dabartinės upės, taigi ir Neries vietoje ėmė tekėti žymiai platesnė ir vandeningesnė upė, suformavusi platų senslėnį. Plačioji Neries pirmtakė dar nebuvo tokia vingiuota, kaip dabartinė upė. Be to, kadangi ledynas vis dar buvo pastojęs upei kelią link Baltijos jūros, ji tekėjo į pietryčius – taigi priešinga kryptimi negu dabar!
Ir tik ištirpus ledynui ir nebelikus pagrindinės kliūties Baltijos jūros link, jaunoji upė, ieškodama lengviausio kelio, pasuko savo tėkmę priešinga, tai yra dabartine, kryptimi. Sumažėjus vandens srautui upė ėmė gilinti savo vagą, suformuodama daugiaterasinį slėnį, o susidūrusi su nevienodu gamtiniu pamatu, aplenkdama sunkiau išplaunamas nuogulas ir žemės plutos sluoksnius, Neris išraitė didžiąsias savo kilpas.
Ten, kur Trakų ir Sudervės kalvynų kalvos priartėja prie pat Neries slėnio – jo platybe ir išraiškingomis kilpomis galime pasigėrėti nuo aukštuose skardžiuose esančių Verkšionių, Velniakampio, Ausiutiškių ir Paneriškių regyklų bei nuo Naujosios Rėvos piliakalnio. Tuo tarpu važiuodami Vievio tiltu, kertame lėkščiašlaitį Neries senslėnio ruožą. Na o keliaudami senslėniu nuo Zabarijos kaimo link Grabijolų kaimo atsiduriame šioje vietoje buvusios itin plačios upės dugne!
Ties Zabarijos ir Grabijolų kaimais šio plataus senslėnio lygumos dabar gana intensyviai naudojamos žemės ūkio veiklai, tuo tarpu didžiojoje parko dalyje sudėtingas reljefas, priešingai, nesudarė sąlygų intensyviai žmogaus ūkinei veiklai vystytis. Todėl net 87% parko teritorijos dengia miškai – vyraujantys spygliuočių masyvai su įvairiaspalvių lapuočių intarpais.
Kita vertus, šis dabar itin miškingas, mažai sukultūrintas ir retai apgyventas Neries slėnio ruožas lietuvių tautos genezei kadaise buvo itin svarbus – tai liudija tarp Vilniaus ir Kernavės palei upę besidriekiančios piliakalnių, senovės gyvenviečių ir pilkapynų virtinės, dar labiau praturtinančios gamtiniu požiūriu ir taip išraiškingą Neries slėnio kraštovaizdį.
