Tokią tebegalime patirti ir mes – jei tik atkursime svarbiausius Žemaitijos gamtos perlus. Viena iš neabejotinai svarbiausių šio krašto vertybių – Žemaitijos nacionalinio parko Užpelkių telmologinio draustinio aukštapelkė.
Deja, dalis šios pelkės buvo nusausinta rankiniu būdu ir iki 1936 m. joje buvo išgaunamos durpės. Vėliau durpių kasyba kurį laiką nevyko. O sovietmečiu itin intensyviai vykdant melioraciją – Užpelkiuose vėl buvo atnaujinta durpių gavyba. Įdomu tai, kad Lietuvoje pelkės ir durpynai užima 10 proc. šalies ploto, o iš jų apie du trečdaliai yra pažeisti sausinimo.
Ilgainiui, per 50 metų nuo durpių gavybos nutraukimo, didžioji aukštapelkės ploto dalis apaugo krūmokšniais, krūmais ir medžiais. Atviri perdžiūvusios durpės plotai skleidė didelį kiekį šiltnamio efektą sukeliančių anglies dioksido dujų, joje negalėjo atsikurti būdinga augalija ir gyvūnija – aukštapelkė nyko. Tai paskatino imtis jos atkūrimo darbų.
Aukštapelkės atkūrimo procesas – lydimas iššūkių
Visų pirma, buvo iškirsti dėl sausinimo išaugę medžiai ir krūmai, vėliau – atlikti vandens lygio pelkėje atkūrimo darbai. Tiesa, ilgainiui Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai pastebėjo vandens nuotėkį – jis nutekėdavo bebrų išraustu tuneliu, jungusio skirtingas užtvankos puses.
Minėtas pažeidimas buvo ištaisytas, tačiau tinkamai atkurti hidrologinio režimo ir pasiekti reikiamo vandens lygio neleido nepalankios meteorologinės sąlygos. Tai turėjo neigiamų priežasčių – drėgnos durpės tapo puikia terpe beržams dygti. Juos taip pat reikėjo pašalinti tam, kad intensyviai naudodami aukštapelkės vandenį, jie nepablogintų esamų hidrologinių sąlygų.
Vėliau Užpelkių aukštapelkės teritorijoje buvo organizuota kiminų sodinimo talka. Jų perkėlimas į labiausiai pažeistas vietas reikšmingai paspartino pelkės ir durpėdaros proceso atsikūrimą.
Kodėl svarbu aukštapelkę atkurti?
Atlikti atkūrimo darbai leis Užpelkių telmologinio draustinio aukštapelkei gyvuoti ir reikšmingai prisidėti prie gamtos procesų. Pavyzdžiui, padės palaikyti gruntinių vandenų lygį ir šiltuoju metų laiku sumažins ežerų nuosėkį, efektyviai sugers anglies dvideginį ir kitus teršalus ir, žinoma, prisidės prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir augimo.
Nors pelkės nepasižymi itin didele biologine įvairove, tačiau didžioji jų gyventojų dalis yra prisitaikiusi gyventi būtent jose.
Šiandien palaipsniui atsikurianti aukštapelkė yra tinkama vieta Lietuvoje ir visoje Europoje saugomiems skiauterėtiesiems tritonams, plačiosioms dusioms, dvijuostėms nendriadusėms ar šarvuotosioms skėtėms. Galima tikėtis, kad artimiausiu metu, palaikant didesnį vandens kiekį pelkėje, minėtų rūšių populiacijos dar pagausės.
Ilgainiui šioje teritorijoje galės gyvuoti ir retos, visoje Europoje sparčiai nykstančios augalų rūšys. Tokios kaip, pavyzdžiui, patvankinis pataisiukas ar kupstinė kūlingė.
