Marcinkonių kaimas (kuris pagal užimamą teritoriją yra didžiausias Lietuvoje) prieš kelis šimtmečius kūrėsi prie Dorupio upelio. Šis upelis išteka šaltiniuotoje pelkėtoje vietovėje Zackagiryje, tad kartais vadinamas dar ir Zackagirio upeliu. Iš čia kilo ir Zackagirio pažintinio tako pavadinimas.
Zackagirio pažintinis takas lankytojus atveda prie dviejų ypatingai gausiai lankomų objektų šiame take – prie Klonių (Gaidžių) smėlio kopos ir „Meškos šiknos“ aukštapelkės.
Daug turistų kasmet pamato šiuos du gamtinius objektus, kurie puikiai atskleidžia miškingosios ir smėlingosios Dzūkijos nacionalinio parko gamtos ypatumus. Juos aplankius galima labiau suprasti ir vietinius dzūkus, šimtus metų gyvenusius smėlynų, pelkynų ir miškų karalystėje.
Nors vėjo supustyti smėlynai – svarbiausioji Dzūkijos nacionaliniame parke esančio Marcinkonių kaimo ir jo apylinkių kraštovaizdžio dalis, šiandien čia atvykusiam svečiui ne visada iš karto pastebima. Miškai slepia gelsvą smėlį. Bet anksčiau aplink kaimą nebuvo ištisinio miško masyvo. Tuo metu aplink Marcinkonis buvo daug atvirų smėlynų. Papūtus stipriam vėjui, smėlis buvo pustomas kaime ir jo apylinkėse.
Dažnai lankytojai, vaikščiodami po Marcinkonis, užlipa ant šios vienintelės kaime mišku neužaugusios Gaidžio kopos. O vyresnio amžiaus marcinkoniškiai prisimena, kad ši kopa prieš kelis dešimtmečius buvo daug aukštesnė, nes visa kopa ir aplinkiniai smėlynai buvo atviri.
Tada vyko smėlio pustymas ir kopos slinkimas. XX a. antroje pusėje miškininkai užsodino beveik visą kopą pušimis, liko tik jos pakraštys atviras. Tokiu būdu kopos slinkimas buvo sustabdytas.
Keliaudami Zackagirio taku lankytojai turi galimybę geriau pažinti Dzūkijos nacionalinio parko gamtą.
Zackagirio tako maršrutą galima surasti čia.
