„Iki pirmos savo stotelės tolimoje Šiaurėje – Lokių salos – plaukti sekėsi gerai, nors ir štormo sąlygomis, kai supomės ant 3–4 metrų bangų. Teko susidurti ir su pavienėmis 5 metrus siekiančiomis bangomis bei jachtos priekiu trenktis į maždaug 30 cm skersmens iš kažkur toli atplaukusiu, vandenyje plūduriavusiu rastu.
Gerai tai, kad žalos išvengti pavyko. Iš tiesų tai, visiems laivams ir jachtoms, kuriomis žmonės plaukia į tokias atšiaurias keliones vis kas nors sugenda ar „atsisako“ veikti ir tam neįmanoma 100 proc. pasirengti iš anksto – niekada nežinai, kas gali nutikti, bet turi būti pasiruošęs stoti ir tvarkytis. Ne išimtis ir mes.
Jachtoje buvo sugedusi šildymo sistema ir kajutėje temperatūra siekė vos 4 laipsnius šilumos, kai lauke 8–10, todėl 6 paras miegojome apsirengę slidinėjimo aprangą, galvą slėpdami po antklode ir tik retkarčiais iškišdami nosį įkvėpti oro.
Galiausiai, šią problemą išspręsti pavyko ir šilumą atgavome,“ – apie pirmųjų dienų iššūkius ir nuotykius pasakoja šeimos gydytojas iš Kauno ir atokių kraštų tyrinėtojas K. Juška.
Jis tęsia, kad per dvi savaites atvirame vandenyje teko susidurti ir su daugiau problemų – buvo sutrikusi jachtos variklio aušinimo sistema, o kai įgula norėjo apsilankyti vienoje įlankoje įrengtoje Lenkijos meteorologijos stotyje teko apsisukti ir plaukti atgal, nes įlanka buvo pilna ledų, o papūtus vėjui, jie ėmė sparčiu tempu plaukti jachtos link.
Keliautojas priduria, kad stojusi viename Svalbardo salyno miestelių (Longyearbyene) dviejų žmonių jachtos įgula apsirūpino baltųjų meškų atbaidymui reikalingais ginklais ir petardomis bei patraukė toliau į Šiaurę.
O artimiausiuose planuose – sustojimas pas prie Svalbardo salyno dirbančius Klaipėdos Jūros tyrimų instituto mokslininkus.
